Partizanų ryšininko Zuikio prisiminimai (dokumentinis apsakymas)

Partizanų ryšininko Zuikio prisiminimai (dokumentinis apsakymas)

Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena

Išsaugoti laisvę sunkiau nei iškovoti

– Ariau, ariau, ariau gimtuosius laukelius…, – sunkiai alsuodamas dainavo ligonis Elektrėnų ligoninėje, Vidaus ligų palatoje.

Mes buvome gyvenimo kelio suvesti ir kurį laiką dirbome kartu Vievio gaisrinėje. Tai buvo šaltakraujis, stiprių nervų vyras. Bet ne apie tai…

– Gimiau Ličiūniškių kaime,- pradėjo pasakoti Grigalius Virganavičius, – Aukštadvario apylinkėje. Netoli savo krantus skalavo Akmenos ežeras ir ošė žmonių globėjas – miškas. Mano tėvai buvo mažažemiai, turėjo tris hektarus žemės. Šeimoje augau vienas… Užėjus antrai rusų okupacijai man jau buvo devyneri metai. Lankiau Aukštadvario mokyklos ketvirtą klasę…

Prasidėjo neramūs laikai. Okupantas rinko vyrus į kariuomenę, nes dar vyko karas. Šaukiamo amžiaus vyrai pradėjo slapstytis. Kiti ėjo į mišką, ginklavosi. Kilo pasipriešinimo banga raudonai okupacijai.

Mano dėdė – Virganavičius Stasys, buvęs prieš karą šauliu, išėjo į mišką ir suorganizavo partizanų būrį. Dėdės padrąsintas aš tapau nežymiu būrio ryšininku, slapyvardžiu – Zuikis. Mes buvome sutarę: tam tikru laiku vaikščioti lauke po kiemą su lazdyno lazdele, kurios vienas galas buvo nužievintas, baltas, o kitas galas – nenužievintas, tamsus – priešo atveju. Partizanai su žiūronais galėdavo nustatyti, ar yra priešas, ar ne, iš laikomos lazdelės viršaus.

Vieną kartą dėdė pasakojo, kad jis, eidamas mišku, pamatė mešką, kuri ritosi nuo šlaito į pakalnę. Todėl partizanų būrį pavadino Meškos būriu, o pats Virganavičius Stasys gavo Meškos slapyvardį.

Mano žmonos tėvai – Šivagladskiai gyveno Vaickūniškių kaime, turėjo šešiasdešimt du hektarus žemės. Jie teikė paramą partizanams. Greitai buvo susekti ir išbuožinti, o pats Šivagladskas Vaclovas nuteistas 2 metams kaip liaudies priešas ir išvežtas į Sibirą. Rašė laiškus ir prašė prisiųsti džiovintos duonos. Šeima, kiek galėdama, siuntė siuntinius, kurių jis negaudavo. Tuos siuntinius suvalgydavo lagerio valdžia. Rusija badavo. Šivagladskas negrįžo į tėvynę. Jo kaulus pasiglemžė Sibiro žemė.

Netikėtai Meškos būryje atsirado prancūzas. Negaliu pasakyti, kaip būrio vadas jį priėmė. Gal miške sutiko besislapstantį nuo kariuomenės. O gal? Prancūzas vykdė užduotis kartu su partizanais. Jis kalbėjo rusiškai.

Taip iš vienos pusės buvo partizanai, o iš kitos pusės susiorganizavo žmonių, vadinamų stribais, kurie sekė partizanus, ruošė jiems pasalas, visaip stengėsi įtikti tarybų valdžiai, vykdė ginkluotą kovą prieš laisvės kovotojus kartu su NKVD.

Partizanai saugumo sumetimais žiemos metu nuo Čyžūnų link Aukštadvario, nupjovė keturiolika telefono stulpų. Šitoje akcijoje dalyvavo ir prancūzas. Kurį laiką buvo ramu.

Vieną dieną, ilgiau užtrukęs mokykloje, su slidėmis čiuožiau namo. Prie Liciūniškių kaimo pastebėjau ginkluotus kareivius. Temo. Būtinai reikėjo perspėti partizanus, kad kaime yra užsimaskavę kareiviai. Su slidėmis pasileidau į mišką. Aš žinojau, kur yra partizanų bunkeris. Tai buvo labai tankus eglynėlis. (Neseniai aplankiau tą vietą. Nei eglynėlio, nei bunkerio žymių neradau. Eglynėlis buvo išdžiūvęs.).

Būrio vadas Meška padėkojo už suteiktą informaciją. Davė nurodymus vyrams, o mane palydėjo į miško pakraštį. Švietė mėnulis, pasileidau slidėmis čiuožti namo. Matyt, kareiviai sekė mišką, pradėjo į mane šaudyti. Nuo miško pusės buvo nuokalnė ir aš kritau ant slidžių čiuoždamas į pakalnę. Girdėjau kulkų švilpimą. Laimė, jos manes nelietė. Kada slidės sustojo, pribėgęs kariškis pasakė:

– Nu chto zaic, vstavaj (Tai ką, zuiki, kelkis). Gde bandity? (Kur banditai?)

Pagalvojau, kad esu išduotas, bet tai buvo tik sutapimas. Atsakiau, kad tokių čia nėra, o aš esu mokinys ir parodžiau kuprinę su knygomis.

Kitas kariškis paklausė:

– Znaesch, kto my takie? (Žinai, kas mes tokie?)

Aš atsakiau:

-Soldatiki (Kareivėliai).

– My enkavedisty. Daj emu semizariadnyj, mozhet shto nibud vspomnit. (Mes enkavedistai. Duok jam revolverį??? Gal ką prisimins?)

Už mano nugaros, prie galvos, pasigirdo šūviai. Šaudė į viršų. Tai vyko už mūsų sodo. Atėjęs tėvas reikalavo mane paleisti sakydamas, kad sūnus yra mokinys ir slidinėjo.

Enkavedistai pasakė:

– Prinesi salo (Atnešk lašinių).

Tėvas atnešė lašinių ir duonos. Su tėvu grįžę į namus radome vieną peršautą langą. Kad neitų šaltis, tėvas kiaurymę užtaisė pagalve.

Vieni kareiviai kasė įšalusią žemę ir atstatinėjo nupjautus telefono stulpus. Kiti kareiviai aplinkiniuose namuose vykdė masines kratas. Paukšteliškių kaime, Matonio sodyboje, dienavojo partizanai. Kartu su jais buvo ir prancūzas. Partizanai, pamatę ateinančius kareivius, nepastebėti pasišalino į mišką pro langą, esantį kitoje namo pusėje. Prancūzas su partizanais nepasitraukė, o su ginklu įlindo į rūsį. Darydami kratą kareiviai surado jį ir suėmė. Baudėjai padegė namą, Matonį ir prancūzą išvežė į Aukštadvarį.

Aukštadvario enkavedistams prancūzas pradėjo kalbėti: kodėl jūs man nedavėte iššifruoti banditų, kad jis esąs komunistas ir pateikė dokumentus.

Enkavedistai Matonį paleido, o prancūzui pasakė:

– Poedeš na front. (Važiuosi į frontą).

Grįžęs iš Aukštadvario Matonis apsigyveno pas seserį.

Mūsų Liciūniškių gyvenvietėje buvo maždaug dvidešimt sodybų, tai kareiviai turėjo darbo patikrinti visas sodybas. Į kariuomenę paėmė Mykalauską Stasį, kuris buvo visiškai kurčias. Motyvuodami tuo, kad „nashi pushki gromko streliajut“ (mūsų patrankos garsiai šaudo).

Mykalauskas kariavo fronte, dalyvavo Berlyno šturme. Grįžo į savo Liciūniškes nesužeistas. Ir kas galėjo pagalvoti, kad kurčias lietuvis pergalingu žingsniu žygiuos Berlyno gatvėmis. Dabartiniu metu Mykalauskas jau paliko šį varganą pasaulį.

Būrio vadas Meška kalbėjo partizanams: „Jeigu žūsiu, kas paims mano ginklą, tas ir vadovaus būriui”. Nežinau, ar kas iš partizanų sugebėjo paimti jo ginklą…

Nakties metu vykdydami užduotį, partizanai papuolė į stribų suruoštą pasalą. Būrio vadas Meška nenujautė, kad tai paskutinė jo užduotis – 1945 m. kovo 1 d. Skerdimų kaime buvo nušautas. Žuvo ne nuo okupanto rankos, bet nuo parsidavėlio lietuvio – stribo. Vado ginklas, greičiausiai, pateko į stribų rankas. Kūnas visą parą išgulėjo Aukštadvaryje ant grindinio. Giminės dėjo visas pastangas, kad Stasio kūnas būtų atiduotas šeimai.

Virganavičius Stasys, slapyvardžiu Meška, palaidotas Čyžūnų kapinėse.

Partizanai, sužinoję, kas iš stribų nukovė jų vadą, nutarė atkeršyti. Ir žiemai nepasibaigus… Stribai rogėmis keliu dainuodami važiavo. Trečiame kilometre nuo Aukštadvario, iš miško pasigirdo snaiperinio šautuvo paleistas šūvis – pataikė vado žudikui tiesiai į galvą. Taip buvo atkeršyta už partizanų būrio vado Meškos žūtį.

Vieni guldė galvas už nepriklausomą, laisvą Lietuvą. Kiti guldė galvas už okupacinį „komunistinį rojų”, kuris laikui bėgant subliūško, kaip muilo burbulas.

Kovėsi ir pavieniai partizanai, kurių vardų jau ir neprisimenu: Grigaravičius Beižionių miške turėjo įsirengęs slėptuvę iš akmenų. Kada enkavedistai apsupo – šaudė Maksimo kulkosvaidžiu, kuris dėl drėgnų šovinių užsikirto. Neturėdamas kitos išeities, kad nepatektų į priešo rankas – nusišovė.

Kabaras – slapyvardžiu „Kotas” – susitikinėjo su būrio vadu Meška. Kai žmones vežė į tremtį – iš kapinių pradėjo šaudyti ir peršovė mašinos ratą. Kareiviai iš mašinos atsakė serija šūvių. Kulkos, atšokusios rikošetu nuo paminklų, sužeidė partizaną. Gydytojai bijojo suteikti medicininę pagalbą. Gydėsi kaip galėjo. Nuėjęs aplankyti, palikau jam bintą. Kada nuėjau antra kartą – jo jau neberadau. Nusišovė… ir buvo palaidotas.

Po vado žūties Meškos būrio partizanai palaipsniui išsiblaškė.

Negaliu nepaminėti skaudžios tremties…

Mano žmonos giminės – Žastautų šeima – gyveno tarp Alytaus ir Butrimonių, buvo įtraukti į ištremiamų sąrašą. Kada juos trėmė, tėvas Teofilis ir motina Teklė gulėjo ligos patale. Kareiviai pakrovė tėvus ir vaikus į mašiną. Vienos mergaitės vardas – Zofija, kitos – Lionė. Mergaitėms galėjo būti 7–8 metai.

Kelyje kareiviai pamatė, kad tėvai sunkiai serga ir bus blogai. Mašinai prieš kalną sulėtinus greitį, kareiviai liepė kitiems tremtiniams vaikus išsodinti. Nežinomose vietovėse mergaitės pasiklydo ir keletą parų klaidžiojo, kol perėjo Lenkijos sieną. Buvo svetimų žmonių priglaustos ir pamaitintos, gerų žmonių užaugintos.

Žastautų tėvas Teofilis ir motina Teklė dingo kelyje be jokios žinios. Tremtinių ešalone medicininės pagalbos nebuvo. Teko girdėti žmonių komentarus, kad mirusius stotyse užkasdavo į anglių krūvas…

Tai tokią saulę atnešė Lietuvai Komunistų partijos lyderis Antanas Sniečkus, pasirašydamas dekretą žmonių ištrėmimui. Žinoma, čia ne jo vieno kaltė.

Užaugusios Žastautų mergaitės Lenkijoje sukūrė šeimas. Buvo atvykusios į Lietuvą uždegti žvakučių ant savo protėvių kapo.

Lauke temo. Tarpduryje pasirodė saulės ir vėjo nugairinta medicinos sesuo Kristina su švirkštais.

Palinkėjęs greitai pasveikti, atsisveikinau.

Dabartiniu metu, buvęs partizanas ryšininkas Virganavičius Grigalius, slapyvardžiu Zuikis, gyvena globojamas žmonos Jadvygos.

Leonas Baltrukėnas, 2014-12-31

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų