„Elektrėnų kronikoje“ nuo vidurvasario skelbtas Giedriaus Kazlausko straipsnių ciklas apie Elektrėnų krašto praeitį ir ją liudijančius archeologinius paminklus – pagarbos ir pritarimo vertas užmojis. Svarbu ir tai, jog savaitraščio redakcija projektui ,,Skaitau, mąstau, kalbu, rašau” vykdyti pasirinko visiems Elektrėnų ir apylinkių gyventojams aktualią problematiką – krašto istorinio paveldo temą.
Mes, „Versmės“ gimnazijos jaunieji žurnalistai, nutarę dalyvauti projekto veikloje, susidūrėme su PROBLEMA, nes straipsniai parinkti, atrodo, ne mūsų nosiai. Mes, nedidelė grupelė, skaitėm, vartėm, mąstėm ir vėl – iš pradžių. Galiausiai nutarėm pakalbinti mūsų istorijos mokytoją Romą Vilčinską, kaip Jis vertina straipsnių ciklą istorine tema: „Suprantu, jog tema šiek tiek provokuojanti, to neneigia redakcija, pristatydama straipsnių ciklą: skaitytojams siūloma reflektuoti problematiką, kuri, atvirai kalbant, suprantama tik specialistams. Straipsniuose gausu specifinės mokslinės terminologijos. Man peršasi mintis: nepanašu, jog autorius konstravo šį ciklą kaip plačiai skaitytojų auditorijai skirtą pažintinį kraštotyros darbą. Kitą vertus, moksliniu tyrimu jo taip pat negalima vadinti; veikiau tai apžvalginė publikacijų mokslinėje literatūroje, informaciniuose leidiniuose sintezė, stiliumi primenanti baigiamąjį bakalauro darbą. Tai jokiu būdu ne priekaištas straipsnių autoriui ar redakcijai. Tai – abejonė dėl straipsnių tinkamumo pasirinktai misijai. Mano nuomone, šis ciklas, nors neabejotinai turi pažintinę, švietėjišką vertę, nėra tinkamas tam tikslui, kuriam yra skiriamas. Sunkiai įsivaizduoju, jog net poetiškos prigimties skaitytoją, be kitų pagalbos, jis įkvėptų kūrybai, juolab – poezijai. Nors… Kas žino? Kitą vertus, man, kaip skaitytojui, ne iki galo aiškūs ir projekto tikslai: jei vienas iš jų yra grįžtamojo ryšio su skaitytojais skatinimas ar analizė, tuomet vargu, ar tai bus pasiekta, nes, kaip minėjau, tekstai ne plačiajai skaitytojų auditorijai skirti.
J.Ž. Tai gal, mokytojau, visai neverta apie tą senų senovę skaityti, juk tiek įdomybių mums siūlo internetinis pasaulis?
Mokytojas. Manau, jog mūsų globaliame, vartotojiškame amžiuje yra svarbu puoselėti tai, kas dar liko mūsų istorinėje atmintyje ir sielose dvasingo, unikalaus, tik mums būdingo. Liko, deja, nedaug, su tais likučiais derėtų elgtis apdairiau. Jei jau siekiame juos pažinti, vertėtų tai daryti kuo didesniam skaitytojų būriui prieinama forma.
J.Ž. Po šio pokalbio mums palengvėjo ant širdies, „reabilitavomės“ savo akyse. Net šviesiau pasidarė vėl skaitant apie mūsų senų senovę. Nutarėme: vis tiek mes ją pažinsime.
,,Versmės” jaunieji žurnalistai