Gegužės pirmoji savaitė pilna įvairiausių profesinių švenčių, net dvi dienos skirtos spaudai.
Gegužės 3-oji nuo 1993 metų Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos paskelbta Pasauline spaudos laisvės diena, o Lietuvoje jau antras šimtmetis gegužės 7-toji diena minima kaip Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Abi šios dienos svarbios ne tik spaudos darbuotojams, bet ir kiekvienam žmogui, informacijos vartotojui, besimokančiam informaciją atsirinkti ir suprantančiam žiniasklaidos, knygos ir kalbos misiją.
Julija KIRKILIENĖ
Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena lietuviams primena, kokį kančios kelią iki mūsų atėjo laisvas, lietuviškas žodis – draustas, degintas, šaudytas, kartas, kankintas. Bet ar dabar mokame saugoti tai, ką taip sunkiai pasiekėme?
Deja… Laisvo žodžio branginti dažnai nemoka ne tik tie, kurie dirba su žodžiu, bet ir visuomenė, pati tapusi savotiškos žurnalistikos formos autore. Dabar kiekvienas internetinėje erdvėje gali paskleisti informaciją, pareikšti nuomonę.
O žodį puoselėti atidžiau derėtų politikams, nes jie atsakingi už šalies dabartį ir ateitį.
Dabar, pasak filosofo Romualdo Ozolo, gyvename laikotarpiu, kai ne žurnalistai tarnauja politikams, bet politikai dirba žurnalistams, kad visuomenės nuomonė apie politikus būtų kuo geresnė.
O kai kurie politikai, pažeisdami įstatymus ir etiką, nesigėdija turėti savo žiniasklaidos priemonę, savo ruporą.
Tokie trumparegiai politikai kenkia valstybei, gal patys nesuprasdami, kad žmogus, esantis valdžioje, neturėtų valdyti žiniasklaidos priemonės, kurios vienas iš tikslų yra prižiūrėti ir kontroliuoti valdžią.
Juk žurnalistikos misija yra kritiškai stebėti mus supantį pasaulį ir apie jį kalbėti, nuo žiniasklaidos kokybės ir pilietiškumo priklauso visų šalies žmonių sąmonėjimas.
Kaip rodo visuomeninių institucijų pasitikėjimo reitingai, žiniasklaida vėl pasitiki daugiau nei 51 proc. apklaustųjų, t.y., kas antras Lietuvos gyventojas. O pasitikėjimą reikia vertinti ir pateisinti.