Vasario 16-ąją, Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną, elektrėniečiai, kaip ir visa šalis, stengėsi pažymėti ypatingai. Ypatingai šią dieną paminėjo tie, kurie dalyvavo šventėje ir net tris kartus – bažnyčioje, miesto aikštėje ir salėje – sugiedojo Tautišką giesmę. Gausiai Tautiškos giesmės giedoti miestiečiai susirinko tik į Kultūros centro salę.
Julija KIRKILIENĖ
Kalbas paruošė ir pasakė savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis, administracijos direktorius Henrikas Petrauskas ir seniūnas Antanas Šalkauskas. Kiekvienas skirtingoje vietoje. Bažnyčioje ir miesto aikštėje žmonių nebuvo daug, nors šventės organizatoriai labai stengėsi. Neįvyko ir planuotas krepšinio turnyras – neatsirado norinčių šventą dieną krepšinį žaisti. Valstybės atkūrimo dienos minėjimas prasidėjo bažnyčioje, Rožinio kalbėjimu. Po šv. Mišių, kurias aukojo kunigai Laurynas ir Stanislovas, tradiciškai savivaldybės vadovai ir jaunieji šauliai padėjo gėlių prie paminklo, žuvusiems partizanams už Lietuvos laisvę Elektrėnų savivaldybės žemėse. Po pamaldų, nuo bažnyčios miesto aikštės link su vėliava nužygiavo tik aktyvieji Elektrėnų šauliai. Miesto aikštėje vėliavos pakėlimui vėl išsirikiavo šauliai, susirinko politikai, literatūrinį montažą skaitė trijų kartų atstovai – mokytoja Vilija, moksleivis Linas ir darželinukė Viktorija. Po vėliavos pakėlimo, elektrėniečiams buvo išvirta kareiviško plovo ir arbatos. Šaltą dieną tai žmones sušildė ne mažiau, nei susitikimas, bendravimas ir sveikinimai šventės proga. O Kultūros centro salėje šilta buvo nuo programos dalyvių jaudulio ir juos palaikančių komandų aplodismentų. Kaip įprasta, Vasario 16-osios proga pasirodo Elektrėnų kultūros centro meniniai kolektyvai. O jų tiek daug, kad koncertas užtruko daugiau nei 3 valandas. Bet neprailgo, nes koncertavo savi. Vieni jų gimę tada, kai Lietuva buvo okupuota, dauguma gimę jau laisvoje Lietuvoje ir vos keletas – dar Nepriklausomoje. Keletą kartų buvo paminėti 22 metai. Nuo Vasario 16-tosios iki okupacijos praėjo 22 metai. Tiek pat metų praėjo ir nuo 1991-ųjų, kai Nepriklausomybę atkūrė mūsų amžininkai. Tie 22 metai šioje ir anoje okupacijos pusėje ir buvo pagrindinis šventės akcentas, verčiantis mąstyti, kas yra Lietuva, ir kas mes esame joje.
Šventę vedė Ramunė Matonienė.