„Viskas atrodo taip, kaip po karo Vokietijoje „dipukų“ stovykloje“. Taip per mano parodos atidarymą Toronto lietuvių bendruomenės namuose sakė man keletas pagyvenusių Kanados lietuvių. „Dipukais” po karo buvo vadinami DP (Displaced Persons, liet. „perkeltieji asmenys“).
„Rugių laukas, sukaltas altorius, laikinos klausyklos pievoje. Viskas taip, kaip buvo tada“, – prisiminė emigrantai.
Šeštadienis. Birželio 30-oji. Man pasirodė, kad patekėjusi saulė šypsosi ir žada gražiausią vasaros dieną. Ne šiaip sau šeštadienis, o istorinė diena – turės įvykti šv. Mišios ir būsimos Elektrėnų bažnyčios simbolinio kertinio akmens pašventinimo ceremonija. 
Garbinga ceremonija įteisins naujosios bažnyčios statybos pradžią.
Ant stalo – 25 metų senumo fotoarchyvai. Bandau prisiminti detales. Bandydamas pasitikslinti skambinu Elektrėnų dekanato vadovui – dekanui monsinjorui Jonui Sabaliauskui. Jis prasitaria, kad mišios vyko birželio 29 dieną…
Bandome rasti teisybę. Mano fotoarchyve nepajudinamas įrodymas: 1990 VI 30. Ši data išdrožta ąžuolo kryžiuje. Kryžius papuoštas žalumynų girliandomis. Fotografija nemeluoja ir neklysta. Ji – dokumentas.
Nebuvau fotožurnalistas, verčiamas kokios nors redakcijos fotografuoti, bet vidinis balsas sakė, kad šis įvykis yra istorinis, jo praleisti negalima. Dėl šio paties vidinio balso įtaigos dešimtys išfotografuotų juostelių saugiai gulėjo mano archyve. Ten – Baltijos kelias, pirmasis Sąjūdžio mitingas prie Elektrėnų kultūros namų, lietuviškos trispalvės iškėlimas virš pašto ir vykdomojo komiteto stogo.
Apsidrausdamas turėjau paruošęs net tris fotoaparatus. Su visais trim ir fotografavau.
Apmąstydamas būsimą fotografavimą numačiau, kad labai vertinga nuotrauka būtų iš aukštai. Aprėptų visą aikštę, visus žmones. Deja, nieko aukšto šalia nebuvo. Toptelėjo – labai tiktų statybinis bokštelis. Paprašiau elektrinės direktoriaus Prano Noreikos. Davė. Apsimokėjo. Istorijai liks daug pasakanti aikštės panorama.
Vytautas Suslavičius,
fotomenininkas
Tęsinys kitame numeryje