Rėmimo fondas

Liaudies medicina

Narių vertinimas:  / 1

Liaudies medicina (angl. traditional medicine) – medicinos žinių sistemos, kurios per ilgą laikotarpį buvo sukauptos visų visuomenių viduje ir perduodamos iš kartos į kartą, pradėtos kaupti jau pirmykštėje visuomenėje. Liaudies medicina susidėlioja stebint ir nagrinėjant žmogaus reakciją į tam tikrus poveikius, kaip žolelių antpilai ar akupunktūra, kurios vystėsi šimtmečiais įvairių visuomenių viduje iki šiuolaikinės medicinos eros. Tradiciniai vaistai apima tokias praktikas kaip žolių medicina, ajurvedinė medicina, akupunktūra, tradicinė Kinijos medicina, Pietų Afrikos gyventojų Muti ir kitos panašios kilmės medicinos žinios bei praktikos

Share

Maisto gaminimas

Narių vertinimas:  / 0

Kiaulės pjovimas
215 kiaules pjovimasPasakojo  Zofija Bujūtė Pinelienė iš Peliūnų k.
Taukinis – tai kiaulės riebalai, susukti su druska ir prieskoniais, plėvėn. Didelį susuka, dar susiūna. Tai in pavasarį laika, tik tadu pjauna. Tai net kept’ jo nereikia, jis kvepia, o taukų niekas nelyda.  Taukinį naudoja ir sriubom vyrt’, atpjauna gabaliuku, pagrūda pagrūda, kad jis susigrūst ir deda kopūstuosna. Labai skanu.
Šaltiena – drebulė. Ją virė  dažniausiai Užgavėnėm. Prieskonių dėja. Viri iš kojų, ausų, galvą naudoja atskirai, viri sriubas.
Kepeninės – apverda viską. Mėsą ėmi nuog galvos, nuog spranda. Tada ima kepenis, plaučius, širdį, inkstus, gerklas, viską apverda, deda prieskonių, druskos, viską sumala ir prikemša žarną, tik nestipriai, laisvai, kad verdant’ nesprogt.

Share

Kulinarija

Narių vertinimas:  / 0

Pavarčius senas kulinarines knygas, kurių seniausioji išleista net 1728 metais, matyti, kad lietuvių protėvių mitybą labai lėmė metų laikai. Atsižvelgiant į tai buvo valgomos žuvys, mėsa, daržovės, grybai, įvairiausios uogos ir žvėriena, garsėjanti savo maistinėmis medžiagomis. Į Lietuvą bulvė pateko pakankamai vėlai, tačiau ji greitai nurungė tam tikras šaknines daržoves (pavyzdžiui, ropes) ir tapo vienu iš pagrindinių valstiečių valgių.
Tradiciniai Kūčių patiekalai su kūčiukais ir avižiniu kisieliumi ir jų valgymo apeigos, advento laikotarpio papročiai – dideli gavėnios pasnikai, Sekminių pieno produktų fiesta su pyragų sambariais, Vėlinių šaltienų ir ubagų vaišės – visa tai iki šių dienų išlaikė Dzūkija. Prisiminkime Gandrinių bandeles, Kazimierinių meduolius, Pelenų dieną, Užgavėnes, rudens Alutines. Visa tai mus išskiria iš daugelio Europos tautų savo archaika ir mistika.

Share

Vasaros šventės

Narių vertinimas:  / 0

Untitled-1Šeštinės – taikos, sveikatos ir derliaus maldavimų dienos. Šios dienos dar buvo vadintos Kryžiaus dienomis. Kadaise Lietuvos kaimuose visas tas dienas žmonių būriai giedodami litanijas eidavo melstis prie kaimo kryžių. Prieš Kryžiaus dienas merginos apvainikuodavo kryžius.

Share

Paskutinę lapkričio dieną - vedybinės laimės spėjimai

Narių vertinimas:  / 0

102 jageloniu kapinesRudens šventės
Lietuvių liaudies buityje paskutinioji lapkričio diena – Šv. Andriejus – nuo seno daugiausia susijusi su jaunimo, ypač merginų, vedybinės laimės spėjimais, analogiškais Kūčių-Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarių būrimams.
Kai kurie jų yra bendri su kitų Europos tautų tikėjimais. Kadangi nuo Šv. Andriejaus prasideda prieškalėdinis susilaikymo, arba advento, laikotarpis, tad ir Andriejaus diena tapo lyg slenksčiu į naują metų laikotarpį, o vedybiniai būrimai kaip tik ir siejasi su pradžia, virsmu. Iš XIX a. Mažosios Lietuvos lietuvininkų papročių: „Endrėjinės vakarą merginos ir vaikinai nueina tylomis į sodą, nusilaužia vyšnios šakelę ir pamerkia vandens stiklinėje šiltame kambaryje. Jeigu ji tarp Kalėdų ir Trijų karalių sužaliuos ir pražydės, tai tais metais prireiks marčios vainiko“. Šį paprotį buvus visoje Lietuvoje paliudija vėlesni tautosakos šaltiniai. Tik kai kur šakelę mirkydavo tamsioje patalpoje, kitur pastatydavo ant palangės. Linkmeniškiai manė, kad šakelė būtinai turi būti iš svetimo sodo pasivogta. Būrimas buvo tarsi dar labiau sustiprinamas vogto daikto magijos principu.

Share

Ką senoliai apie šventenybes mena

Narių vertinimas:  / 2

100 2118
Pasakojo Adelė Šimonytė
Vėželienė iš Kakliniškių k.
Seniau žmonės gerbi žemi. Atvažiuoja iš kur, tai klaipiasi, bučiuoja žemi, jei nugriūna duona, tai pakelia, pabučiuoja, net mažiausiu gabaliuku. Žemi buva šventa, duona buva šventa. Labai brangina. Ką tu. Su duona patika, su duona išlaida, tekėja merga, turėja neštis duonos kepalu vyra pusėn išvažiuodama. Duonu šventina bažnyčioj ir javus šventina, paskui, kai sėja, sumaiša su kitais ir sėja. Šventintu vandeniu krapina, šventina. Laukus laisti šventintu vandeniu pavasarį, negaliu apsakyt’, tėva motinos taip negerbi, kaip kadaise žemi gerbi. Ir duonu. Šventas daiktas. Tėvas visadu raikydava. Prieš valgį visadu persižegnoja. Namus stati irgi ne bet kaip, ar ty pagal saułi ar ką, aš mergaitė, nesidomėjau, ale žinau, kad ko tai žiūrėja, skaiti, jei bet kaip, nesiseks tam name gyvent’. Ką tai žinoja. Kap tai sukerta pirmu vainiku, tada ką tai dara. Ką tai deda, kap tai sukerta, buva, buva, tik aš negaliu pasakyt’ kas. Turėja statys pagal visko, anksčiau ne, bet kaip nestatys.

Share

Kur velnių sutikti galima

Narių vertinimas:  / 0

juozapas varankeviciusVelnias – senovės lietuvių mitologinė figūra, požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, užkeiktus lobius. Velnias ypač artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu. Pagrindinė velnio pareiga – saugoti žemės lobius, globoti vargšus, neturtingus, bet sąžiningus žmones, bausti skriaudėjus, gobšuolius, piktadarius, girtuoklius. Sakoma, senovėje velniai dažnai rodydavosi žmogui, jie ateidavo ir su vaikais pažaisti, ir į vakaruškas, ir pagelbėdavo žmogui jo darbuose, parodydavo užkeiktus lobius, bet už tai dažnai reikėdavo jam atlyginti, net krauju pasirašyti sutartis.
Velnias laikomas požemių, pelkių dievu. Šalia Dievo ir Perkūno trečias iš svarbiausių baltų dievų buvo Velas, Velinas, kurio nudievinimo procesas įvyko tik paskutiniaisiais šimtmečiais.

Share

Paslaptingos būtybės ir juodos knygos

Narių vertinimas:  / 0

 

IMG 1544Tęsiame seriją mitologinių pasakojimų, išgirstų iš Elektrėnų savivaldybėje gyvenančių žmonių. Šįkart - apie deives, paslaptingas būtybes, juodas knygas iš Žuvyčių, Koncepto,

Beižionių, Kazokiškių, Kareivonių, Kietaviškių, Žydiškių, Panerių, Šapinavos ir kitų kaimų gyventojų.

Share

Mitologinės sakmės

Narių vertinimas:  / 0

BAJORIAKIEMISMitologija – mokslas, tiriantis mitų kilmę, esmę, reikšmę kultūrai. Tai yra sisteminis mitų rinkimas, tyrimas ir interpretacija. Mitologija vadinama tam tikros tautos, kultūros, religinės, socialinės ar etninės grupės mitų visuma. Vienas pagrindinių jos principų yra tas, jog dieviškasis pasaulis yra žmogiškojo pasaulio lūkesčių, troškimų, santvarkos idealas. Visi žmogiškieji konfliktai, tarpusavio santykiai yra suabsoliutinami dieviškame plane. Mitai, pasakos, legendos ir sakmės neaiškina pasaulio reiškinių kilmės, o sprendžia etikos ir egzistencijos problemas.

Share

Beižionyse mokykla atliks daugiau funkcijų

Narių vertinimas:  / 0

Ineta BRICAITĖ

beizioniu bibliotekaPraėjusią savaitę rašėme apie universalų daugiafunkcinį centrą Kazokiškėse. Savivaldybėje pagal vieną projektą įkurti du tokie centrai.  Antrasis daugiafunkcinis universalus centras, išgražintas iš išorės, šviečia Beižionyse. Projektas finansuojamas iš 2007 - 2013 m. Europos Sąjungos sanglaudos skatinimo veiksmų programos ir atitinka prioritetą „Viešųjų paslaugų kokybė ir prieinamumas: sveikatos, švietimo ir socialinė infrastruktūra“. Projektui skirtas finansavimas iš Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų. Iš viso Kazokiškių ir Beižionių daugiafunkciniams centrams skirta 1 176 137 Lt. Centrų steigimo tikslas – mažinti suaugusiųjų ir vaikų veiklos trūkumą, mokymą(si) padaryti kokybiškesnį, skatinti bendravimą, saviraišką. Šie du centrai, įrengiami pagal tą patį projektą, įrodo, kokie skirtingi gali būti pagal tą patį projektą rengiami ir tą pačią funkciją atliekantys objektai.

Share

Giedraitiškės ir Dembina

Narių vertinimas:  / 1

ribos kaimo
Iki XVII a. Giedraitiškių apylinkių žemėse aptinkama kunigaikščių Giedraičių pėdsakų - senųjų statinių liekanų, o dabar  likęs tik vietovės pavadinimas ir kaimo senkapiai. Vėlesniais laikais, sakoma, čia gyvenęs Abromiškių dvaro valdytojas Kurkovskis, todėl vietovės ilgai buvo vadinamos Kurkovščizna, dabar grąžintas senasis Giedraitiškių vardas.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.