Kviečiame skaitytojus susipažinti su mūsų krašto žmonėmis, garsinančiais Elektrėnus. Pirmasis mūsų herojus – žinomas poetas Rimvydas Stankevičius.
NAKVIŠA
Viskas atlikta už mane
Viskas sutverta –
Ir aidžios menės
tarsi lašo kaptelėjimas į
vandenį sraigės
slystančios sienomis
Ir gražuolės tarnaitės
pilnos kvepiančio vėjo
Belieka ištart…
Nenubaidyk paukščio
nuo mano galvos
nes koks gi būsiu karalius.
Stankevičius, Rimvydas. Akis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.
Poetas Rimvydas Stankevičius gimė 1973 m. sausio 7 d. Elektrėnuose, mokėsi Elektrėnų „Ąžuolyno” mokykloje, Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, įgijo lietuvių literatūros magistro laipsnį.
Nuo 1997 m. dirba dienraštyje „Respublika.
Nuo 2004 m. yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
1993 m. R. Stankevičiaus eilėraščiai išspausdinti almanache „Poezijos pavasaris“, 1996 m. išleista poezijos knyga „Akis“, 2001 m. – miniatiūrinė apysaka „Vinys Marškonių kaimui statyti“, 2002 m. – poezijos knyga „Randas“ , 2006 m. – poezijos knyga „Tylos matavimo vienetai“, 2008 m. – poezijos knyga “Laužiu antspaudą” ir esė knyga „Diktantai sielai”.
Pagal R. Stankevičiaus inscenizaciją Nacionaliniame dramos teatre pastatytas Sauliaus Mykolaičio režisuotas spektaklis „Stop mašina“. R. Stankevičius kartu su kompozitoriumi Roku Radzevičiumi sukūrė roko operą „Jūratė ir Kastytis“, yra spektaklio „Mažasis princas” inscenizacijos ir dainų tekstų autorius.
2009 metais pasirodė kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai“ plokštelė „Valhala“, kurioje įrašyti R. Stankevičiaus eilėraščiai iš knygos „Laužiu antspaudą“, kuriuos skaito aktorius Andrius Bialobžeskis, o tekstus apjungia muzikanto Domanto Razausko sukurtos kompozicijos.
2009 m. Rimvydas Stankevičius tapo „Poezijos pavasario” laureatu.
R. Stankevičiaus poezija versta į lenkų, švedų, suomių, anglų kalbas, publikuota užsienyje išleistuose almanachuose.
Šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje.
Išskirtinis poetas
Literatūros kritikai vadina Rimvydą Stankevičių išskirtiniu poetu, kurio poezijos su niekieno kito nesupainiosi, jis laikomas novatorišku tradicijų tęsėju, savo kartos poezijos lyderiu.
„Nuo šeštos klasės rašinėdamas juokingus eilėraštukus, pasąmonėj tarsi žinojau, kad būsiu poetas“,- viename interviu teigė Rimvydas Stankevičius. Tačiau rimčiau poezija susidomėjo besimokant septintoje klasėje, kai išgirdo aktoriaus Valentino Masalskio perskaitytas Vytauto Mačernio eiles. „Dabar jau niekas tikrai to nepatikrins, tačiau galbūt tai ir buvo mano pirmas tikras sąlytis su poezija, gal ir buvo infekcija, užkrėtusi mane visam gyvenimui likti poetu“,- rašo plokštelės „Valhala“ anotacijoje R. Stankevičius.
Sielos antspaudas
R. Stankevičiaus poezija savo tematika tarsi natūraliai tęsiasi iš vieno rinktinės į kitą, tik pradžioje tvarkingais ketureiliais rašyta poezija vėliau pasrūva verlibru: tokia pat šiurpoka, kruvina ir tamsi. Eilėraščiuose kartojasi miego, vandens (sniego, lietaus), mirties ir vienatvės, su tyloje tiksinčiais laikrodžiais, motyvai. Miegas laikomas mirties atitikmeniu, lyginamas su negyvu vandeniu: „miegas reiškė mirtį, o miegą reiškė mirtis”, nes „miegas kaip didis vanduo,/ kaip negyvas vanduo”, žmogus miršta vienas, tyloje.
Pirmojo eilėraščių rinkinio „Akis” pavadinimu tarsi iš anksto pranešama, kad be vandens, miego/nemigos ir mirties motyvų, didelis dėmesys skiriamas žmogaus kūno simbolikai, ypač dažnai kartojamas rankų motyvas: rankos su jautriais pirštais, užspaudžiančios, gniaužiančios, liečiančios, paduodančios, skėsčiojamos, grabinėjančios… Rankos yra tobulas įrankis: ką nors liečiant ar paimant galima parodyti palankumą, atstumiant – atsisakymą, apsisaugojimą, ranka taip pat perduodama energija, informacija, palaiminimas, parodomos emocijos. Ranka, tarsi sielos antspaudas, perteikianti įvairias būsenas be žodžių, be garsų, tyla.
Tylos variacijos
Antrajame rinkinyje „Randas” besiblaškantis vienatvės tyloje lyrinis subjektas jau ima ieškoti Dievo, tad eilėraščiuose gausu biblinių motyvų: Dievas, Viešpats, žegnonės, kankiniai, fariziejai, giesmės, rožančius, Velykų avinėlis… Toliau „viskas liko kaip buvę:/glosto pirštai nesopantį randą” (neišnykstančią žymę buvusios žaizdos), tik dabar „tylesnis vanduo”, „tyli sustingę miestai“, bet „tylinčiųjų yra karalystė.”
Knygoje „Tylos matavimo vienetai“ tęsiama tylos tema, ji matuojama laukimu, baime, vienatve, štiliu: „Esu beveik tyla / Beveik niekas”, „Tarp tik ir tak”. Tyla čia reiškiasi įvairiomis formomis: kartais rėkianti, kaip Munko paveikslas, dramatiška, lyg tylintis „vėjo šešėlis”, tiršta, „kad galima ją pilstyti į dubenis”.
Poezijos misija