Stemporeckų legendos, istorijos ir likimai Valstybės augimo laikotarpiu

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 27 lapkričio 2017

dapkevičienėJulija KIRKILIENĖ

Pagal apibrėžimą, Valstybė yra tam tikroje teritorijoje gyvenanti žmonių grupė, turinti nuolatinę valdžią, apibrėžtą teritoriją ir t.t. Valstybę sukuria ir ją puoselėja žmonės. Lietuvos valstybę kartu su kitais šios šalies gyventojais daugiau kaip šimtmetį kūrė ir kuria Stemporeckų plati giminė, kilusi iš Semeliškių. Viena jų palikuonių Genė Stemporeckaitė-Dapkevičienė okupacijos metais ir atgavus Nepriklausomybę Lietuvą kūrė ir puoselėjo švietėjišku darbu. Ji visą gyvenimą dirbo bibliotekoje.  

Pokaris ir kultūra

Vienas didžiausių Lietuvos menininkų Rimantas Dichavičius šiuo nesusikalbėjimų ir informacinių karų laikotarpiu nesusilaikė sarkastiškai nepajuokavęs prie žurnalistų. „Net Leninas ir tai suprato, kad valstybė kuriama ant meno ir kultūros pamatų, o mūsų valdžia per 27 nepriklausomybės metus to nesupranta...“. Bet ko nesupranta valdžios žmonės, supranta kultūros žmonės, kurie niūriais okupacijos metais per literatūrą ir meną išsaugojo lietuvišką tautiškumą, kurį išsivadavus iš okupacijos išlaikyti tampa sunkiau. G. Dapkevičienė darbui bibliotekoje atidavė visą savo gyvenimą nuo 16 metų. Pokariu vidurinėje mokykloje buvo įvesta gamybinė klasė. Genė, paskatinta tuometinio Trakų rajono Kultūros skyriaus vedėjo Juliaus Pulausko, tą klasę baigė ir pradėjo dirbti Ausieniškių bibliotekoje, kuri įkurta buvo Ausieniškių dvare. Pokariu kaimo biblioteka buvo vienintelis kultūros židinys, kur žmonės rinkosi skaityti knygų, nes televizijos dar nebuvo, ten buvo organizuo­jami saviveiklos būreliai, šokiai ir kitos pramogos jaunimui. Genė prisimena, kad Ausieniškių kaime surinko ir Trakų rajono Dainų šventei paruošė šokių kolektyvą. 

Nuo sovietmečio iki šiandien

Dirbdama jaunoji bibliotekininkė vis mokėsi. Pirmiausia baigė Kultūros ir švietimo technikumą Vilniuje, įsigijo bibliotekininkės specialybę. Vėliau įstojo į Vilniaus universitetą. Universitete studijavo ne bibliotekininkystę, o literatūrą. Kad per literatūrą okupacijos laikotarpiu buvo saugoma Lietuvos tapatybė, tuo laiku suprato Justino Marcinkevičiaus ir Genės Dapkevičienės karta.  

Jauna bibliotekininkė 1976 metais buvo perkelta dirbti į Elektrėnų biblioteką ir paskirta Vaikų skyriaus vedėja, vėliau – bibliotekos vedėja. Biblioteka tuo­met buvo įkurta senojo pašto pastate (Rungos g. 8). Gausėjant  bibliotekos fondui, iš šio pastato biblioteka buvo perkelta į bend­rabučio patalpas Rungos g. 22. 2000 metais Elektrėnuose įkūrus savivaldybę, bendrabutyje bibliotekai buvo ne tik per ankšta, bet ir patalpos nebeatitiko tokioms įstaigoms reikalingų standartų. Ir tada bibliotekos direktorės G. Dapkevičienės žodžiais išsakytos svajonės stebuklingai išsipildė. Tuo­metinis savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis G. Dapkevičienės svajones perkėlė į Ministrų tarybą. Tuo laikotarpiu  prasidėjo Europos Sąjungos finansuojamos bibliotekų modernizavimo  programos ir Elektrėnai buvo viena iš pirmųjų šalies savivaldybių tai programai gavusi lėšų. Dabar Elektrėnai turi vieną moderniausių bibliotekų Lietuvoje, kur vyksta nuolatinė veikla, pritraukianti elektrėniškius nuo mažamečių vaikų iki pagyvenusių senjorų. Tik tie, kas nesilanko bibliotekoje ir nesupranta, kad valstybės pamatai stovi ant kultūros, gali neapgalvotai šnabždėtis, kad bibliotekininkių yra per daug, jų reikia mažinti.

Stemporeckų legenda

Genės Dapkevičienės giminės kartų kelias iki šių dienų ėjo ne šimtmetį, kurį kitais metais švęs atkurtos Lietuvos valstybė. Stemporeckų pavardės atsiradimas apipintas gražia legenda. Esą, kai per Semeliškes traukėsi Napoleono kariuomenė, vienas sužeistas karei­vis pasislėpęs vieno semeliškiečio daržinėje, šiene. Jauna šeimininko dukra prancūzą kareivį suradusi, gydžiusi, maitinusi, globojusi ir, žinoma, jaunuoliai įsimylėję ir susituokę. Kadangi kareivį mergina ištempė iš nelaimės, tai prancūzui ir davę pavardę Temporeckas. Vėliau dėl įvairių rašto kitimų, pavardė likusi Stemporeckas. XIX amžiuje žmonių gyvenimas lengvas nebuvo, o tai, kad Stemporeckų pavardė Semeliškių apylinkėse išplito, rodo, kad prancūzo ir lietuvaitės šei­ma nebuvo maža. Praėjus per 70 metų po šios gražios legendos atsiradimo, 1885 metais Semeliškėse gimė Jeronimas Stemporeckas, G. Dapkevičienės prosenelis. 

 


tetisNuo nepriklausomybės iki okupacijos 

Lietuviai skalsesnės duonos emi­gracijoje ieškojo ne tik XXI amžiuje, kai gausu greitų transporto priemonių, bet ir XIX amžiaus ant­roje pusėje, garlaiviams pradėjus plukdyti keleivius per Atlantą.   

Pirmojo pasaulinio karo metu, 1916 metais du Jeronimo Stemporecko sūnūs – Jeronimas, Genės senelis, ir Boleslovas – tuo garlaiviu susiruošė plaukti į Ameriką pinigų užsidirbti. Amerikoje jie 6 metus (kituose šaltiniuose – 10 metų) dirbę šachtose, Jeronimas ten sutiko jauną lietuvaitę Vincentą  iš Alytaus ir susituokė. Jiems gimė sūnūs Stasys ir   Boleslovas, Genės tėtis, bei dukra Apolonija. 1922 metais Stemporeckų šeimyna, vietoj dviejų išvykusių, į nepriklausomą Lietuvos valstybę  grįžo penkiese: Jeronimas su žmona Vincenta ir trys jų vaikai. Grįžę į Lietuvą Jeronimas ir Vincenta susilaukė dar trijų  dukterų: Ievutės, Konstancijos ir  Emilijos. Vincenta su Jeronimu Amerikoje pinigų, matyt, gerai bus užsidirbę, nes Lietuvoje ėmėsi kurti savo verslo. Pirmiausia jie Semeliškėse pirko krautuvę ir smuk­lę, bet  tas verslas mažame miestelyje nebuvo pelningas. Tada Vievyje pirko elektros stotį, bet ir šis verslas pelno nedavė tiek, kiek Stemporeckai tikėjosi, mat pramonės nebuvo, o apšvietimas irgi retą trobelę pasiekė. Tada Jeronimas pirko Pastrėvyje malūną, ir šis verslas jiems pasiteisino. Šalia malūno jie dar pastatė lentpjūvę, vilnų karšyklą, ir taip Stemporeckai Pastrėvyje  padėjo jauną valstybę ant kojų pastatyti. Žmonės statėsi namus, reikėjo medienos, žmonėms reikėjo duonos – ją kepė iš savo užaugintų ir  malūne sumaltų grūdų, žmonės augino avis ir rengėsi vilnoniais rūbais, o vilną karšė Pastrėvyje. Stemporeckai šalia malūno pastatė dar kiaulių fermą – grūdų atliekos perniek nenuėjo. Vėliau Jeronimas su Vincenta pasistatė dviejų galų  namus – viename gale vieno brolio šeima, kitame – kito. Pastrėvyje tarp malūnininkų, lentpjūvių ir fermų besisukiodami greitai augo Jeronimo vaikai, tik pirmagimis – Stasys – mirė dar prieš karą.  Boleslovas, Genės tėvas, vykęs jaunuolis buvo – ir darbus mokėjo dirbti, ir armonika pagriežti. Bet sėkmingą Stemporeckų, kaip ir visų lietuvių gyvenimą, užgulė tamsūs okupacijos, karo, pokario debesys. 

MalunasKaras
Pirmieji, 1940 metų, trėmimai Pastrėvio nepalietė. Karo metu valgyti reikėjo, todėl malūnas sukosi, Jeronimas malė grūdus,  Vincenta kepė duoną, o Boleslovas su seserimis ne tik ūkyje talkininkavo, bet ir vakaruškas suruošdavo. Boleslovas vakaruškose pagroti buvo kviečiams ir į kitus kaimus.  Jaunimas ir karo metu buvo  jaunimas... Kadangi malūnininkas Jeronimas dėl savo gerumo turėjo daug gerų draugų, tai Boleslovui buvo padaryti  kažkokie dokumentai dėl sveikatos, pakeistas buvo ir jo gimimo metrikas, tad kario duonos vaikinui ragauti neteko. Bet duoklę malūnininkui atiduoti teko tiek vokiečiams, tiek rusams. Boleslovas karo metu vedė Bronę Brazytę, su kuria susipažino šokiuose Sabonių sodyboje Girnakalių kaime. Jaunos šeimos pirmagimis mirė, o 1946 metų pavasarį Pastrėvio malūne  pasaulį išvydo mūsų herojė – Genė Stemporeckaitė (Dapkevičienė). Pastrėvyje kūrėsi kolūkis, tad Stemporeckų malūnas buvo nacionalizuotas ir atiduotas kolūkiui. Malūnininkas Jeronimas ir jo sūnus Boleslovas laikinai buvo palikti dirbti, bet visa Stemporeckų giminė buvo įtraukta į tremtinių sąrašus. Vieną 1949 naktį vienas pastrėvietis Jonas Pinelis perbėgo per kaimą belsdamas į langus – atvažiuoja išvežti. 
 
Išblaškyta šeima 
Pastrėviečiams ištremti auto­mobilių neužteko, tad Vidaus reikalų liaudies komisariato, rusiškai  NKVD,  pareigūnai pastrėviečių areštuoti atvažiavo su vežimais, traukiamais arklių. Gerojo žmogaus perspėti Boleslovas su žmona ir trejų metų Gene iššoko per langą, perbrido Strėvą ir pasislėpė gretimo kaimo žmogaus šiene. Vėliau naktį šeima miškais nuėjo į Girnakalių kaimą pas  Bronės tėvus Brazius, ten paliko mažąją Genutę, o patys slapstėsi be vaiko. Vaiką seneliai labai saugojo, buvo paruošę kelis bunkerius Girnakalių miške ir raistuose, negyvenamo namo dalyje iškasę rūsį. Vos tik pamatę nepažįstamą žmogų, einantį keliu, vaiką paslėpdavo tai paruoštuose bunkeriuose, tai pas kaimynę, krikšto mamą Eleną Giraitienę. O vaiko NKVD ieškojo daugiau nei tėvų: pas vaiką tėvai patys ateis. Senelių Jeronimo ir Vincentos dvi dukros jau buvo ištekėjusios,  pasikeitusios pavardes ir gyveno Kaune. Kaune slapstėsi ir Jeronimas su žmona bei jaunesnėmis dukromis. Genovaitės tėvai slapstėsi Vievyje – tėtis buvo įsidarbinęs Vilniuje prie geležinkelio, tad iš Vilniaus vakare grįždavo į Vievį, slapstėsi pas gimines. Taip penkerius metus – iki Stalino mirties. Panaikinus Stalino vadinamą kultą ir pripažinus, kad visos represijos aukos yra beprasmės, Stemporeckams buvo grąžinta dalis namo Pastrėvyje, kur trumpai vėl buvo susirinkusi išblaškyta šeima. 
 
Istorija išliko heraldikoje
Žmogus negali pasirinkti, kokioje santvarkoje gyventi, kai gyventi vis tiek  reikia. Tada ir  Boleslovas Stemporeckas, darbštus ir gabus žmogus, sovietiniais laikais buvo reikalingas vystyti liaudies ūkį, kaip buvo kalbama tada. O jeigu nebūtų buvę tokių darbščių žmonių, nežinia, kokia Lietuva būtų atėjusi iki Nepriklausomybės atkūrimo. Boleslovas statė malūną Baltamiškyje, Ausieniškėse pastatė malūną ir gaterį, Abromiškėse – malūną ir lentpjūvę. Statydamas kolūkiams, pats Boleslovas taip pat pasistatė namus Ausieniškėse, kur dabar Vievio paukštynas, vėliau, statant paukštyną, jų namai buvo perkelti į Vievį, vadinamą Jurziką (dabar Gėlių gatvė). Genovaitė neprisimena, kad dirbusi būtų mama. Ji visada buvo namuose, augino Genutę bei jos brolį Boleslovą, kepdavo labai skanią duoną ne tik sau, bet ir kaimynams. Statant Lietuvos elektrinę, malūnas ir Jeronimo namai Pastrėvyje pateko į nukeliamų namų sąrašą, buvo išmokėta nukėlimo išmoka, už kurią Genovaitės senelis pasistatė namus Kaišiadoryse. 2000 metais įkūrus Elektrėnų savivaldybę ir seniūnijoms kuriant savo regalijas, Genovaitė buvo pirmoji, kuriai seniūnas Antanas Gauba parodė herbą. Herbe įamžintos Stemporeckų vandens malūno girnos.  
 
Įvertinimai
Genės tėvai labai norėjo, kad ji būtų teisininkė. Gal todėl, kad jie buvo neteisingai persekiojami, o būdama teisininke dukra galėtų kovoti už teisybę ar bent rastų kur pasiskųsti. Bet likimas kitaip pakoregavo G. Dapkevičienės gyvenimą. Tačiau ir dirbdama kultūrinį darbą, Genė niekada negalėjo taikstytis su neteisybe ir niekada nebijodavo pasakyti kritišką žodį tiek darbuotojams, tiek savo viršininkams. Be tiesiogino darbo, G. Dapkevičienė daug prisidėjo prie savivaldybės kultūros sklaidos:  redagavo J. Vasilavičienės knygas „Vievio etnokultūrinės tradicijas“ (2006 m.), „Elektrėnų krašto kultūros paminklai. Lietuvos 1000-mečiui“ (2007 m.), „Elektrėnų bibliotekai – 45. Žymių datų kalendorius.“ (2012 m.), elektroninį leidinį „Laiko vingiais. Elektrėnų krašto kultūros paveldas“ (2009 m.), „Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos istorija“ (2012 m.). Už viso gyvenimo darbą bibliotekininkystėje G. Dapkevičienė buvo įvertinta apdovanojimais: 2006 m. įteikta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija ir diplomas „Už bibliotekos paslaugų modernizavimą“, 2007 m. – Elektrėnų savivaldybės nominacija „Metų žmogus“, 2014 m. išrinkta geriausia 2013 m. Lietuvos bibliotekų vadove, įteiktas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos diplomas ir premija, 2014 m. – Elektrėnų savivaldybės mero diplomas ir prizas „Geriausiai 2013 m. bibliotekos vadovei“.
Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.