Nė dienos be muzikos

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 20 lapkričio 2017

DSC 0729Kultūros centrai savo veikla puoselėja etninę kultūrą, mėgėjų meną, kuria menines programas, plėtoja švietėjišką (edukacinę), pramoginę veiklą, tenkina bendruomenės kultūrinius poreikius ir organizuoja profesionalaus meno sklaidą. Lietuvos kultūros centrų asociacijos (toliau LKC asociacija) duomenimis, Lietuvos kul­tūros centruose dirba per 4700 darbuotojų. Albina Sidaravičienė kalbasi su Vievio kultūros centro direktore Audrone Stepankevičiūte.

Gerbiama Audrone, esate Vievio kultūros centro direktorė, papasakokite, ką veikia direktorė, kokią veiklą vysto Jūsų vadovaujamas kultūros centras?

Mano, Vievio kultūros centro direktorės, užduotis yra: koordinuo­ti renginių organizavimą, projektinę veiklą, užtikrinti profesionalaus ir mėgėjų meno sklaidą bendruomenėje, šalyje bei užsienyje, sudaryti sąlygas neformaliam suaugusiųjų švietimui, užtikrinti darbuotojų kvalifikacijos kėlimą.

Manau, kultūros centro vadovo darbas skiriasi nuo kitų įstaigų vadovų veiklos – nori nenori net administravimas tampa kūrybine užduotimi. Kas rytą, eidama į darbą, esu susiplanavusi tos dienos darbus, tačiau beveik visada planus tenka koreguoti, nes organizuojant renginius ar vykdant kitas veiklas neįmanoma visko tobulai „sudėlioti į lentynėles“. Ypač mūsų mažoje įstaigoje, kur bet kurias pareigas užimantis žmogus daro visa, kas konkrečiam renginiui būtina. Todėl itin džiaugiuosi ir didžiuojuosi darnia kolegų komanda, kurioje greitai pritampa nauji darbuotojai.

Mažų miestų ar gyvenviečių kultūros centras – tai įvairių renginių vieta, tai ir  tikri bendruomenių namai. Ne išimtis ir Vievis. Žmonės dažnai čia užsuka pasidalinti įspūdžiais apie kokį svarbų įvykį, „atneša“ kokią kūrybinę idėją. Ne vienas vieviškis, parašęs prozos kūrinėlį ar eilėraštį, ateina pas mane, norėdamas jį perskaityti ir išgirsti  nuomonę. Ar pasiūlo renginio temą, o kartais – ir pagalbą jį organizuojant. Labai vertinu ir esu dėkinga žmonėms už tokią iniciatyvą.

Gilindamasi į kultūros problemas regionuose, atkreipiau dėmesį, kad dažnai kultūros centrai savo veikla konkuruoja su vietos bendruomenių iniciatyvomis. Džiaugiuosi, kad Vievyje to nėra. Neatsimenu tokio atvejo, kad kreipčiausi į kurią nors bendruomenę su prašymu ir man būtų atsakyta. Elektrėnų savivaldybės Vievio bendruomenės santalka, Vievio neįgaliųjų draugija, „Aktėvystė“ – tai tik kelios iš asociacijų, su kuriomis mus sieja kultūrinė veikla. Mes, kultūros darbuotojai, stengiamės prisidėti prie nevyriausybinių or­ganizacijų kultūrai skirtų projektų įgyvendinimo.

Vievio kultūros centre nuo ryto iki vakaro virdavo gyvenimas, tuo įsitikindavo kiekvienas, ten užsukęs. Pirmoje dienos pusėje čia vyk­davo Trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimai, popiet – būreliai ir kai kurie kameriniai renginiai. Didesnius renginius ir kai kurių mėgėjų meno kolektyvų repeticijas mes jau organizuojame kitų Vievio įstaigų salėse.

Mes, Vievio kultūros cent­ras, jau daugiau kaip dešimt metų įgyvendiname tęstinį projektą „Chorų festivalis-konkursas „Mūsų dainose“ (jį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Elektrėnų savivaldybė). Projekto idėja gimė natūraliai: norėjosi pagerbti 2000 m. Anapilin išėjusios A. Pulauskienės atminimą, o chorai buvo viso Mokytojos kūrybinio gyvenimo pagrindas. Jai 1952 m. atvykus į Vievį,  chorinė veikla mieste suklestėjo.

Šeštus metus įgyvendiname dar vieną tęstinį anksčiau minėtų institucijų finansuojamą kultūros edukacijai skirtų projektų ciklą, pagrįstą bendradarbiavimu su šalies profesionaliaisiais teatrais. Šiemet mūsų partneris – Kauno valstybinis lėlių teatras. Lapkričio viduryje kviečiame visus į premjerinį lėlių spektaklį „Greitoji pagalba“ pagal Just. Marcinkevičiaus to paties pavadinimo eiliuotą pasaką. 

Dalyvaujame neformalaus vaikų, suaugusiųjų švietimo programose. Šiuo metu vienu metu vyksta trijų Elektrėnų savivaldybės finansuojamų projektų įgyvendinimas: senjorams skirti projektai – „Scenoje „kietas“ senjoras“, „Diagnozė: aktyvus ir sveikas senjoras“, dainuojantiems visų amžiaus grupių žmonėms projektas „Dainuoju ir tobulėju“, vasarą sėkmingai įgyvendinome vaikams ir jaunimui skirtus projektus – „Aktyvi vasara“, „Jaunimo menų festivalis“. Ir tai ne viskas... Be abejo, mūsų mažai įstaigai svarbiausia – gerai sustyguotas komandinis darbas. Visada galiu pasitikėti kolegomis – Rasa Kanašonkiene, Agne Muškietaite, Vytautu Urbonu, Jūrate Kučinskiene, Mykolu Krasnicku, Ramūnu Šestavicku, Erika Kaminskiene, visu būriu mėgėjų meno kolektyvų ir būrelių vadovų. Nuoširdžiai visiems dėkoju.

Nuo 2014 m. kovo iki 2015 m. pradžios Vievio kultūros centre pagal Europos savanorių tarnybos programą savanore dirbo gruzinė Ana Čikviladzė.

Nuo 2015 m. spalio 5 d. Vievio kultūros centre  dirbo antra savanorė pagal Europos savanorių tarnybos programą. Vievyje su jaunimu dirbusią Aną iš Gruzijos pakeitė ir iki 2016 m. rugsėjo Vievyje savanoriavo ukrainietė Marina Rasputna. Mergina iki 2016 m. rugsėjo dirbo su vietos jaunimu.

2016 m. pabaigoje pagal Europos savanorių tarnybos programą Vievio kultūros centre veiklą pradėjo jau trečia savanorė iš užsienio. Tąkart Vievio kultūros centre savanoriauti buvo atrinkta Ivanka Melnychuk iš Ukrainos.

Vievio kultūros centre veikia šie mėgėjų meno kolektyvai: 

Moterų tautinių šokių kolektyvas „Verpstė“, vadovė  Nijolė Leonavičienė,

Moterų choras „Vieva“ ir senjorų choras „Ievaras“, vadas Tomas Vavilovas,

Floristikos būrelis, vadovė Giedrė Tartėnienė,

Floristikos būrelis, vadovė Dijana Petkevičienė

Kaimo kapela „Pylimėlis“, vadovė Ona Nenartavičienė,

Dramos studija „Vievio teatras“, vadovė Vanda Bukėnienė,

Kamerinis choras „Con moto“, vadovė Audronė Stepankevičiūtė,

Vokaliniai ansambliai, vadovė Audronė Stepankevičiūtė.

Gerb. Direktore, be savo tie­sioginių pareigų, kokia papildoma veikla dar užsiimate?

Taip jau atsitiko, kad mano darbas yra ir mano hobis. Visada taip buvo. Atlieku ne tik administracinį darbą, bet dar esu kamerinio choro „Con moto“, vokalinių ansamblių vadovė. Taigi kultūrinė veikla nuo ryto iki vakaro 7 dienas per savaitę. Mano artimiausi draugai taip pat yra kultūros ir meno žmonės. Savo artimais bičiuliais drįstu laikyti visus „Con moto“ dainininkus, nes tikrai nemažai laiko praleidžiame kartu. 

Jūs savo kūrybinę energiją skiriate Vieviui, o iš kur esate kilusi, papasakokite apie savo šaknis?

Mano tėvelis dzūkas, alytiškis, mama – suvalkietė iš Prienų. Aš gimiau Alytuje, tačiau man, dar kūdikiui esant, šeima persikėlė į Vievį. Todėl šį miestą laikau antrąja gimtine: čia užaugau, baigiau mokyklą, taip jau susiklostė, kad po daugelio metų vėl grįžau čia. Tiesa, šešiolika metų gyvenau Elektrėnuose, todėl mūsų savivaldybės gyvenimas man puikiai žinomas. 

Tėvelis daug metų dainavo Vievio mišriame chore. Galbūt iš jo mes, vaikai, paveldėjome muzikalumą, net lankiau muzikos mokyklą. Mama niekada nedainavo, tačiau ji buvo ir yra ištikima koncertų lankytoja ir vertintoja. 

Kas paskatino mokytis Vievio muzikos (meno) mokykloje?
Kada ir kaip panorau mokytis muzikos, neprisimenu. Tiesa, darželyje dainuodavau solo. Namuose turėjome didelį veidrodį su spintele; aš, septynmetė, atremdavau į veidrodį kokią nors knygą, įsivaizduodama, kad tai gaidų knygą, o spintelė man tapdavo pianinu – pirštais „grodavau“ visokias melodijas. Ir, aišku, stebėdavau save veidrodyje, kad atrodyčiau kaip tikra muzikantė. 
Į Vievio muzikos mokyklą įstojau išlaikiusi stojamuosius egzaminus – tada į ją patekti buvo sunkoka – nemažas konkursas. Tuomet buvau aštuonerių. Norėjau groti tik fortepijonu. Tikrą nenaują pianiną tėvai nupirko tik po metų. Netrukus į Vievio muzikos mokyklos smuiko klasę įstojo mano sesuo Daiva, dar po kelerių metų groti klarnetu mokytis pradėjo brolis Aidas.
Beje, iš keturių mano vaikų, muzikos mokyklos „duonos ragavo“ dvi jaunėlės dukros: Veronika Elektrėnų meno mokykloje baigė chorinio dainavimo specialybę, o Vėtra šiuo metu yra Vievio meno mokyklos smuiko specialybės šeštokė. Tačiau ir vyresnieji – Giedrė ir Šarūnas – muzikos rimtai nesimokė, bet yra labai muzikalūs.
Dainu dainelės konkurse 1978 mDabar, praėjus dešimtims metų po baigimo, ką apie mokyklą  ir jos mokytojus prisimenate?
Visų pirma prisimenu savo pirmąją fortepijono mokytoją Virginiją Bakutienę, beje, smuikininkę. Vėliau, kai ši mokytoja pradėjo dirbti Elektrėnuose, aš turėjau dar keletą mokytojų. Paskutinė mano fortepijono mokytoja, kuriai esu be galo dėkinga už kantrybę ir švelnumą, buvo Leokadija Ginelevičienė. Mielai prisimenu muzikos istorijos mokytoją, vėliau Vievio meno mokyklos direktorę Albiną Gaubaitę-Dmukauskienę, solfedžio mokytoją Aldoną Pulauskienę. Nors vidurinėje mokykloje visada buvau pirmūnė, muzikos mokykloje tokiais pasiekimais pasigirti negalėjau. Kaip ir daugeliui paauglių, man taip pat buvo kilęs noras „mesti“ muzikos mokyklą. Džiaugiuosi, kad tėvai, muzikos mokyklos direktorė Aldona Pulauskienė, mano fortepijono mokytoja Leokadija Ginelevičienė sugebėjo įtikinti mane baigti šią mokyklą, teigdami, kad esu gabi. Tačiau, išduosiu paslaptį, gavusi muzikos mokyklos baigimo pažymėjimą, uždariau pianino dangtį, mintyse sau pažadėjusi niekada jo daugiau neatverti. Tačiau pažadą tesėjau neilgai... Dalyvavimas „Dainų dainelėje“, šokių kolektyvuo­se, įvairūs klasės renginiai privertė „atsiprašyti“ instrumento. 
 Kokią praktinę ir dvasinę naudą Jūs gavote, baigusi muzikos (meno) mokyklą?
Į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) stoti sugalvojau vos ne paskutinę akimirką (mokydamasi vyresnėse klasėse, planavau studijuo­ti chemiją). Per mėnesį turėjau parengti nemažą fortepijono programą, pasikartoti primirštą solfedžio ir t.t. Jei nebūčiau baigusi Vievio muzikos (meno) mokyklos, vargu ar būtų pavykę. Jau nuo pirmų studijų mėnesių supratau, kad „sėdžiu savo rogėse“. Štai Jums ir praktinė, ir dvasinė nauda. Nors studijuoti buvo labai sunku, tačiau labai įdomu. 
 Papasakokite apie savo gyvenimo kelią nuo Vievio muzikos (meno) mokyklos iki Vievio kultūros centro direktorės posto.
Mano vaikystės laikais Vievyje muzikos  (meno) ir vidurinės mokyklos meninės veiklos buvo labai susijusios. Galbūt dėl to, kad ten dirbo tie patys muzikos pedagogai. Būdama septintoje klasėje, tapau pirmosios „Dainų dainelės“ laureate. Mane ruošė A. Pulauskienė, Vievio vidurinės mokyklos mokytoja ir muzikos mokyklos direktorė. Vėliau kitoms „Dainų dainelėms“ mane ruošė L. Ginelevičienė, mano mokytoja ir vidurinėje, ir muzikos mokyklose. Šios dvi talentingos moterys ir nulėmė mano profesijos pasirinkimą. Tiesa, niekada nebandžiau ir nenorėjau dirbti muzikos mokykloje. Mane labiau viliojo darbas su grupe žmonių, todėl dvidešimt dvejus metus dirbau muzikos mokytoja, chorų, ansamblių vadove bendrojo lavinimo mokyklose Klaipėdoje, Šiauliuose, Vilniuje, Kaišiadoryse. Patį mieliausią pedagoginio darbo periodą sieju su Elektrėnų „Ąžuo­lyno“ vidurine mokykla (dabar „Ąžuolyno“ progimnazija): kūrybingus, iniciatyvius mokinius, nuoširdžius kolegas prisimenu labai šviesiai. 
Tačiau, matyt, visiems ateina pokyčių laikas. 2005 m. laimėjau konkursą Vievio kultūros centro direktoriaus pareigoms užimti. Tuomet jauniausiajai dukrai Vėtrai buvo vos 5 mėnesiai. Kaip man sekasi dirbti, tesprendžia vadovai ir Vievio gyventojai. Tačiau esu laiminga, kad per visą savo gyvenimą nė dienos nedirbau nemėgstamo darbo.
 Kas jums yra muzika?
Muzika mane supa kasdien ir pasyviai, ir aktyviai. Niekada nesusimąsčiau, ką man ji reiškia. Matyt, labai daug, jei net atitrūkusi nuo kasdieninio darbo, pvz., išvykusi atostogauti, tuoj imu kurti planus, kaip su choru rengsime vieną ar kitą kūrinį, kokia muzika „aprengsime“ vieną ar kitą renginį. Suprantu, tai praktiški dalykai, tačiau... Ar galėčiau gyventi be muzikos? Nežinau, nes iki šiol nė dienos be jos negyvenau.
Jums, kultūros centro direktorei, reikia rūpintis ne tik kultūriniais, bet ir materialiniais centro reikalais? Kokie materialiniai rūpesčiai apsunkina Jūsų kasdieninį gyvenimą?
Be abejo, svarbiausia ir skaudžiausia kultūrinio gyvenimo „žaizda“ Vievyje –  senas kultūros centro pastatas. Kaip ir visi Vievio žmonės be galo džiaugiuosi prasidedančiais statybos darbais. 
Kaip vertinate  kultūrinį gyvenimą Vievyje?
Vievis turi savas kultūros tradicijas. Be abejo, keičiasi kartos, keičiasi jų lūkesčiai ir poreikiai. Tai, kad esame arti sostinės, turi ir pliusų, ir minusų. Pliusas – gyventojai geba vertinti gerą kultūros produktą, juk gali lyginti su Vilniuje esančia pasiūla. Antra vertus, Vievio kultūros darbuotojams beveik neįmanoma kokybe ir įvairove konkuruoti su didmiesčių renginiais. Juk dažnas sako, kad mieliau nusipirksiąs bilietą į operą ar popžvaigždės koncertą Vilniuje ir ten praleisiąs laisvalaikį. Todėl nuolatinė užduotis kultūros darbuotojams – pateikti tokias veiklas, kurios būtų savitos ir patrauklios vietos gyventojams. Suprantu, kad visiems skoniams įtikti sunku, todėl kiekvienam renginiui numatome tikslinę grupę. Visais įmanomais būdais reklamuojame savo veiklas. 
Beje, labai vertinu ir pagyrimus, ir pastabas, kurias žmonės dažnai išsako susitikę gatvėje. Visada kolektyve aptariame, kodėl renginys pavyko ar nepavyko, ką privalome tobulinti.
Ir dar: labai vertinu bendradarbiavimą su Vievio švietimo įstaigomis, tarp jų ir su Vievio meno mokykla. Tai ir naudojimasis patalpomis, ir kūrybinė pagalba, ir bendri renginiai, ir bendravimas, pagrįstas draugiškais kolegiškais santykiai.
Kokie Vievio kultūros centro direktorės ateities planai?
Kokie planai? Tobulėti, mokytis. Apie konkrečius projektus ar renginius, manau,  kalbėti neverta. Juk kultūros sritis nuolat keičiasi ir juda.
Linkime Vievio kultūros centrui greičiau turėti naują stogą virš galvos.

 

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.