Nepamirštos Pakalniškės

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 16 spalio 2017

prie namo

Julija KIRKILIENĖ

 

Pakalniškėse, Semeliškių gat­vė­je, beveik ant paties kelio sto­vi Genovaitės ir Liongino Nenar­tavičių sodyba, statyta dar Liongino senelio Tomo Nenartavičiaus, gimusio 1866 metais. Nenartavičiai vykdo tėvų valią – neišdraskyti tėviškės lizdo – sodyboje gyvena, ją prižiūri, puoselėja, visada svetingai priima plačią Nenartavičių giminę ar į savo gimtąsias Pakalniškes užklydusius senųjų gyventojų artimuo­sius. Lionginas su seserimi Veronika suskaičiavo ir surašė, kad 1936 metais Pakalniškėse pagal kelią į Semeliškes, dabartinėje Semeliškių gatvėje, buvo 43  sodybos, kuriose gyveno pasiturintys žmonės. 

 

Prisiminimai

Lionginas Nenartavičius dabar jau nebežino, kaip jie įsigijo 10 ha žemės, bet žino, kad iš žemės gyveno jo seneliai, tėvai ir dabar jis pats. Lion­gino seneliai Tomas, gim. 1866, ir Marijona, gim.1871, susilaukė dviejų sūnų – Andriaus ir Vinco. Vincui anksti mirus, Andrius liko vienturtis. Gal kažkiek žemės jis irgi gavo už tarnybą Lietuvos kariuomenėje savanoriu. Andrius, gim. 1898 m., su žmona Emilija, gim. 1903 metais, susilaukė 8 vaikų, tad tie 10 ha nelabai derlingos Pakalniškių žemės 10 burnų vos išmaitino. Bet, sako Lionginas, darbšti šeima alkana niekada nebuvo. Vyriausia dukra Veronika Nenartavičiūtė-Sakalinskienė gimė 1925 metais, išmoko siūti, po karo dirbo siuvėja Kaune. Vėliau su vyru atsikėlė gyventi į Elektrėnus ir dabar, skaičiuodama devyniasdešimt trečiuosius metus, turi gerą atmintį ir gali išvardinti visas pavardes žmonių, 1936 metais gyvenusių Pakalniškėse prie kelio į Semeliškes, žino visų likimus. Žino, kad pirmasis Pakalniškių nepriklausomoje Lietuvoje viršaitis buvo Jonas Narkevičius, žino, kad iš Pakalniškių į karą išėjo 18 žmonių, 13 negrįžo. Beveik iš kiekvieno namo vyrai į karą paimti buvo. Ištremta buvo tik viena Baranausko Mykolo šeima, o tai rodo, kad pakalniškiečiai buvo draugiški, vieni kitų neskundė.  Jei ne tie kare žuvę, karo metai  pro Pakalniškes praėjo  tyliai. Veronika prisimena, kad Trakuose sproginėjo bombos, kilo gaisrai, o Pakalniškių jaunimas šoko gegužinėje, kol suaugusiųjų buvo išvaikyti.  Prisimena į namus užeidavusius žmones, kurie iš Veronikos švarko kišenės pavogę jai brangų žiedelį, kaip nuo lėktuvų antskrydžio pupų lauke palikusi savo paltą ir neberadusi, kaip iš tėvo pavogė kostiumą. Tėvą buvo paėmę vokiečiai geležinkelio stoties parodyti. Šeima galvojo, kad nebegrįš, bet grįžo. „Sunkūs laikai buvo,- prisimena Veronika,- bet didelėje ir draugiškoje šeimoje vis tiek gyventi buvo smagu..“.  

 

Ant kelio

Emilijos ir Andriaus Nenartavičių kitų septynių vaikų gyvenimai susi­klostė skirtingai, bet kiekvienas savo darbu ženkliai prisidėjo prie Lietuvos klestėjimo: Bolius buvo mokytojas, Daugirdiškių mokyklos direktoriumi dirbo, Mindaugas kurį laiką dirbo pašto viršininku,  Jonas dirbo traktorininku, Vytautas – santechniku, Lion­ginas – statybininku, Marytė dirbo elektrinėje.   Gausi Nenartavičių šei­myna glaudėsi senajame name prie Semeliškių kelio, kur į gausią šeimą Lionginas iš gretimo kaimo atvedė dar sau žmoną, o tėvams – marčią – našlaitę Genovaitę.  Genovaitė tapo tikra šeimos nare, o mirus Liongino tėvams, palikę butą Vievyje, vėl atsikraustė į   tėvų namus. 

Nenartavičių sodyba stovėjo prie kelio, kuriuo žmonės pėsčiomis vaikš­čiodavo ar arkliais pravažiuodavo. Bet 1960 metais pradėjus statyti Lietuvos elektrinę ir Elektrėnus, pasikeitė ir kelio paskirtis. Pasirodo tuometinis Lietuvos vadovas – TSKP generalinis sekretorius Antanas Sniečkus – žvejoti mėgdavęs, o užtvenkus Strėvą, Pastrėvio vandenyse daug žuvies buvę. Nevažinės gi sekretorius žvejoti dulkėtais keliais, todėl vietoj tik arkliais pravažiuojamo tako nutiesė kelią ir dar jį išasfaltavo. Nenartavičių sodyba liko tiesiog ant pat kelio. Genovaitė sako, kad tokia sodybos padėtis turi ir naudos, ir skriaudos. Kad skubantys automobilininkai neįsirėžtų į namą, kelininkai dabar jau padarė užtvaras, o   patys šeimininkai medžio, augusio prie namo, kamieną paliko. Anūkus namuose, žinoma, reikia akylai stebėti, kad į kelią neišbėgtų, bet autobusai į miestą tiesiog Nenartavičių kieme sustoja – niekur eiti nereikia. Ir kelio į namus  nuo sniego valyti nereikia. Genovaitė sako, kad jų namus saugo pats Dievas, todėl niekada jokios nelaimės ant kelio šalia jų namų nėra atsitikę. 

 

Likimai ir prisiminimai

Iš tos sodybos į pasaulį ir išėjo 8 Nenartavičių vaikai, iš kurių pasklido dar pulkas vaikaičių ir provaikaičių. Įdomiausia tai, kad iš plačios giminės niekas iki šiol dar laimės ne tik kitose šalyse neieškojo, bet visi netoli namų apsistojo: vieni Vilniuje, kiti – Kaune, treti – Vievyje ir Elektrėnuose. Yra giminėje verslininkų, ekonomistų, socialinės srities darbuotojų, įvairių profesijų darbininkų. Genovaitė ir Lion­ginas, sugrįžę į tėvų namus, truputį ūkininkauja: turėjo arkliuką, porą karvučių, bet sveikatai silpnėjant ir ūkį sumažinti reikia. Parduotuvėje Genovaitė su Lionginu tik duoną perka, užsiaugina ir daržovių, ir mėsos, o pienelio karvutė tiek duoda, kad ir patiems užtenka, ir parduoti lieka. Maža pensija nesiskundžia ir Veronika, nors jos vos 140 eurų tegauna. „Valgau aš mažai, apsirengti turiu, tai pinigų reikia tik už butą susimokėti ir vaistams nusipirkti...“,- sako Veronika, kurios tik širdelė vis apie save ligomis primena. Besikalbant Veronika susizgribo, kad  giminės susitikimas jau senokai buvo. „Taip pavieniui  kapus tai visi aplanko, o kada gi vėl visi kartu  susieisime?“- sunerimo senolė ir, ko gero, jau skambins broliui, sūnėnams ir dukterėčioms, ragindama susitikti. Juk tik vienas Dievas težino, kiek dar ilgai Genovaitė su Lionginu tėviškę puoselėti ir gimines priimti jėgų turės... Kol kas jie dar aktyvūs Pakalniškių bendruomenės nariai: tai padėkas už gražiausią sodybą, tai už aktyvų dalyvavimą bendruomenės veikloje gauna ir jas garbingiausioje vietoje laiko. Ta garbinga vieta yra specialiai pastatytame vasarnamyje, kuriame platus stalas stovi ir namo viduryje sumūryta krosnis – kad plati giminė ar į kapines atvažiavusių buvusių pakalniškiečių anūkai apie ją pabėgioti galėtų. O kai jie užsuka, Lionginas būtinai pasideda ant stalo didįjį popieriaus lapą, kuriame surašyti nuo 1936 metų Pakalniškių kaimo Semeliškių gatvės gyventojai. Tada prie stalo užverda prisiminimų kalbos apie 100 metų žmonių gyvenimą Pakalniškėse ir iš jų išvykusių žmonių likimus. 

 

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.