Nijolės Jovienės gyvenimas: gimė ir gyvena laisvoje Lietuvoje

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 29 rugsėjo 2017

Julija Kirkilienė

 

jovieneAr gali būti prasmingesnis darbas savo šaliai nei pagalba žmogui? Šį kartą papasakosime dar vieną gražią istoriją apie šimtmečio laikotarpį, kuriame istorija pynėsi su likimais žmonių, nepalūžusių ir nepraradusių gerumo artimui sunkiausiais gyvenimo išbandymo metais. 

Globėja

Elektrėnietė Nijolė Jovienė su savo globėja, mokytoja Valerija Skrip­kute susitiko po šešiasdešimt penkerių metų. Šiuo technologijų ir susisiekimo infrastruktūros išvystymo laikotarpiu susitikti joms padėjo televizijos laida „ Nacionalinė paieškų tarnyba“, nors moterys gyvena Lietuvoje, tik skirtinguose miestuose. Tarnybos pagalbos paprašė Nijolė, nes garbingo amžiaus tremtinėms vienai kitą surasti buvo labai svarbu, bet nebuvo paprasta. Valerija Skripkutė, mokytoja, dabar gyvenanti Šiauliuose ir jau perkopusi devyniasdešimtmetį, vagone į tremtį ir tremtyje 1952 m. globojo penkiolikmetę Nijolę, kaip didžiausią nusikaltėlę į Sibirą vežtą be tėvų, be artimųjų. Aštuoniasdešimtmetį atšventusi Nijolė vis dažniau mintimis perbėga  savo sunkią paauglystę su pačiais šilčiausiais prisiminimais apie tą gerąją merginą Valeriją, kuri jai buvo tapusi artimiausiu žmogumi. Bet Nijolė paauglystėje buvo dar kartą atplėšta ir nuo jos, kaip buvo atplėšta nuo tėvų ir artimųjų, o sunkūs ir vingiuoti tremtinių keliai jų daugiau nebesuvedė. 

Dauparų likimai

N. Jovienės tėtis Mykolas Dauparas, dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare ir buvęs sužeistas, sovietinei valdžiai neįtiko todėl, kad turėjo 45 ha žemės. Buože jį vadino, nepaisydami to, kad jis ir jo antroji žmona Julija Steponaitytė augino 6 vaikus. Vieną nuodėmę prieš sovietus Mykolas tikrai turėjo – be galo mylėjo Lietuvą. Bet iš tremties į Lietuvą jam lemta buvo grįžti karste, praėjus beveik 40 metų po mirties. Anksčiau į Lietuvą grįžę žmona ir vaikai įvykdė jo valią ir parvežė  žinią: „Sugrįžę į Lietuvą pasakykite, kad mirdamas Jos vardą aš tariau...“. 

Gausi Dauparų šeimyna gyveno  Pakruojo rajone, Štarkonių kaime. Mykolas anksti palaidojo pirmąją žmoną. Nenorėdamas dukrai Danutei atvesti svetimos pamotės, į žmonas paėmė jos seserį, su kuria sugyveno dar penkis vaikus. Darbštūs ūkininkai areštuoti tremčiai buvo 1949 metais, bet netilpo į vagonus ir buvo paleisti. Išvežė juos 1951 metais, bet Nijolė tada jau gyveno Pakruojyje pas vyriausią seserį Danutę. kuri jau buvo ištekėjusi ir pakeitusi pavardę. Nijolė prisimena, kaip slapta atėjo į kaimą patikrinti, ar tėvai išvežti, ir namuose rado tik garsiai lojantį šunį Sargį. „Atrodo, kad ir dabar aš girdžiu jo lojimą“,- prisimena Nijolė. 

 

Nijolės likimas

Nijolė mokėsi Pakruojo gimnazijoje. Mokslas jai sekėsi labai gerai, svajojo būti gydytoja. Deja... Nijolė prisimena: buvo sausio mėnesio vidurnaktis, kai išgirdo baisų beldimą į duris. Mergaitei įsakė ruoštis: vešime pas tėvus. Nuvežė Nijolę į saugumo būstinę Tytuvėnuose  ir paliko ten vieną nakčiai. Nijolė prisimena savo verkimą ir iki dabar negali suprasti, iš kur tiek ašarų radosi. Vienai mergaitei buvo paskirtas „kūzavas“ (mašina su kėbulu), kuriuo ji buvo nuvežta į Radviliškį. Ten jau stovėjo paruošti ešelonai. 

Tai buvo 1952 metai. Gyvuliniuose vagonuose  kelionei  apgyvendinti buvo gal po 30–40 žmonių. Nijolė prisimena, kad kūrenosi metalinė krosnelė, dugne buvo išpjautos skylės gamtiniams reikalams. Tokiame vagone susigūžusią verkiančią mergaitę ir pastebėjo mokytoja Valerija, kuri taip pat tremiama buvo be artimųjų.  

Jų ešelonas sustojo Sajanų kalnuose, Kemerovo rajone. Apie Nijolės tėvus niekas nebekalbėjo. Merginos su kitais tremtiniais apgyvendintos buvo barake, bet turėjo vieną privalumą. Valerija su savimi buvo pasiėmusi lovatieses, tad jomis atitvėrė savo gultus ir gyveno tarsi atskirame kambarėlyje. Trapioms merginoms buvo paskirtas darbas kasti sniegą. Prisimena Nijolė, kaip jos buvo išsiųstos ir į mišką dirbti. Dviese rankiniu  pjūklu pjovė medį ir jo per visą dieną nenupjovė. O kai pavargusios prisėdo pailsėti, po Nijolės šonu susirangė gyvatė. Bet merginos buvo jaunos ir jau nebeprisimena nei kęsto alkio, nei nuovargio. Tik vieną kartą jų draugiškas gyvenimas pasibaigė. Vėl atėjo kareiviai ir Nijolei liepė ruoštis važiuoti... Šį kartą tikrai pas tėvus. Atsisveikino merginos gailiai verkdamos, pažadėjusios susirašinėti, bet... Keitėsi merginų adresai, o ir į teisingai nurodytus adresus laiškai ne visada nueidavo.  Tik dabar, prabėgus visam gyvenimui, Valerija ir Nijolė vėl susitiko.

Tremtyje

O Nijolės gyvenimo keliai vingiavo toliau. Atvežta pas tėvus, mergina vėl norėjo mokytis. Pažymėjimo, kad ji baigė 9 klases, negavo, todėl teko kursą kartoti nuo 7 klasės. O mokykla buvo gal už kokių 40 kilometrų nuo gyvenamosios vietos, į kurią plaukti tekdavo Jenisėjumi, žiemą traktoriumi ar arkliais važiuoti. Tremtyje ji sutiko ir daugiau puikių, žymių Lietuvos  žmonių – mokslininkų, menininkų, mokytojų. Tremtyje Nijolė išmoko vokiškai, gerai sekėsi matematika, bet gydytojo specialybės atsisakyti teko visam laikui. Nijolė baigė Miško technikos mokyklą ir dirbo Miškų ūkyje normuotoja. Čia sutiko savo vyrą – tremtinį Vytautą Jovą, tremtyje gimė sūnus Viktoras. 1956 metais mirė tėvas. Mama į Lietuvą grįžo viena. O Nijolė 1958 metais į Lietuvą atvažiavo atostogų ir nors Sibire jau buvo įsikūrusi, nors gavo gerą atlyginimą, tėvynės ilgesys buvo brangesnis už bet kokius pinigus. 

 

Lietuvoje

1960 metais Nijolę ir Vytautą Jovus priregistravo Vievyje. „Gera moteris pasų skyriuje dirbo“,- prisimena Nijolė. Kažkada net buvo ją susiradusi ir jai padėkojo žodžiu. Tremtiniai juk nelaukiami buvo. Dirbo Jovai tuometinėje Autotransporto  įmonėje. Nijolė baigė Vilniaus statybos technikumą,  dirbo ekonomiste. Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atgavimo metai Nijolei buvo naujų atradimų ir pojūčių metai. Visa jų šeima – vyras Vytautas, sūnus Viktoras ir dukra Asta – stovėjo Baltijos kelyje,1991 metų sausį savaitėmis budėjo prie Parlamento, Sausio 13-osios naktį davė kraują, priėmė kunigo Rolando Grigo pašventinimą ir  nuodėmių išrišimą, nes buvo  apsisprendę ginti Lietuvos laisvę ir, jeigu reikės, žūti. Dar ir dabar Nijolė prisimena, kaip link Parlamento važiavo tankai, o ten meldęsi žmonės nė nekrustelėjo. Stebuklas ar ne, bet tankai pravažiavo pro šalį. 

 

Šimtmečio belaukiant

Dabar Nijolė jau palaidojo vyrą, atšventė 80 metų jubiliejų, padėjo užauginti anūkus ir ramiai sau leidžia senjoriškas dienas. Nei vaikai, nei anūkai niekada nė minties neturėjo emigruoti dėl sotesnio duonos kąsnio. Visi jie turi profesijas, dirba Lietuvai, kuria jos ateitį ir ruošiasi švęsti Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį. Veiklos netrūksta ir Nijolei: tai masažavimo kursus lankė, tai nuosavo namo kieme vištaites augina. Moteris daug skaito, keliauja, bet mintys klajoklės vis į jaunystę nuveda. Susitikimas su Valerija – jai ne tik asmeninis džiaugsmas, bet ir savotiškas Lietuvos jubiliejaus įprasminimas: tegul visi žino, kad Lieuvą iki šimtmečio atvedė darbštūs žmonės, vieni kitus suprasdami ir vieni kitiems padėdami išgyventi sunkiomis gyvenimo akimirkomis.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.