Speičių giminės kelias

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 25 rugsėjo 2017

speiciu gimine

Julija KIRKILIENĖ

 

Plati Speičių giminė iš Seme­liškių valščiaus, Tvertinių kaimo jau trečias šimtmetis gyvena ir dirba Lietuvoje, svariai prisidėdama prie jos klestėjimo. Savo giminės  šaknis Speičiai žino nuo 1804 metų. Per tuos du šimtus metų Speičių giminės šakos kryžiavosi su įvairiomis tautomis, giminės kelias vingiavo įvairiais keliais, bet dauguma jų iki šiol liko Lietuvoje, nesusigundydami sotesniu maisto šaukštu emigracijoje. Plačiojoje giminėje yra mokslininkų, diplomatų, pedagogų, medikų, inžinierių ir daugybės kitų profesijų žmonių, savo prasmingais darbais kuriančių Lietuvos ateitį.

Nuo Rokiškio iki Semeliškių

Kaip prisiminimuose rašo Marija Speičytė-Matuzienė, Speičių pavardė atsirado 1804 m. Rokiškio mieste. Ten gyveno prosenelis Fabijonas Speičys. Jis turėjo 3 sūnus: Antaną, Stanislovą ir Kostantą. Nagingi, matyt, buvo senelis ir sūnūs, nes jie gamindavo įrangą malūnams ir karšykloms, juos įrenginėdavo. Stanislovas dar dirbo traukinių Maskva–Tiflisis (dabar Tbilisis) konduktoriumi ir uždirbdavo daug pinigų. Prasigyvenę broliai Speičiai sužinojo, kad Tvertinių kaime, Semeliškių valsčiuje, „pristavas“ parduoda malūną, ir jį nusipirko. Broliai malūną rekonstravo, įstatė Sankt Peterburge nupirktą turbiną. Geras malūnas malė ne tik miltus, bet gamino ir kruopas. Vėliau broliai prie malūno dar įrengė vilnų karšyklą, dažyklą ir vėlyklą. Taip Tvertinių kaime Speičiai įkūrė verslą, sėkmingai veikusį bene pusantro šimtmečio. Tiesa, sovietiniais metais verslas buvo nacionalizuotas, bet tuo­metinio malūno savininko Aleksandro Speičio sovietinė valdžia neturėjo į ką pakeisti – apylinkėse kito malūnininko gal nesurado.  

 

Nuo XIX iki XX amžiaus

Antanas Speičys, Fabijono sūnus, vedė vokietę Mariją Honor, gimusią Vokietijoje, Štutgardo mieste. Anks­ti likusi našlaite Marija Rokiškyje tarnavo guvernante žydų šeimoje. Nusipirkus malūną, Antanas su šei­ma atsikėlė į Tvertinių kaimą ir dirbo malūne. Jiems gimė trys vaikai: Anna, Marija ir Aleksandras. Aleksandras,  Marijos Matuzienės tėtis,   buvo labai gabus, mokėsi gimnazijoje,  bet mokslų baigti negalėjo. Jam pagal testamentą atiteko malūnas, todėl jį reikėjo perimti ir jame dirbti. Aleksandras vedė Viktoriją Montvilaitę. Gerą žmoną geram malūnininkui ir vilnos karšėjui Aleksandrui pripiršo žydas iš Onuškio, kuris malūne maldavęs miltus, karšdavęs vilnas. Aleksandras ir Viktorija susilaikė aštuonių vaikų, kurie iki šiol šalį garsina savo prasmingais darbais. Vyriausias sūnus Antanas iki  mirties gyveno Tvertinių kaime, buvo girininkas. Elektrėnuose šaknis įleido inžinierius Liudas, statybininkas Stanislovas Ričardas, pedagogė Marija, technologė Irena. Medikė Liucija ir pedagogė  Nijolė gyvena Vilniuje, o agronomas Aleksas – Panevėžyje. Iš aštuonių Speičių vaikų giminę tęsia 12 jų vaikų: visi baigę mokslus, visi turi gerus darbus ir nė vienas nesusigundė emigracija. 

 

Pokaris

Turtinga Speičių giminė tremties išvengė, nors sąrašuose buvo.   Giminės iš mamos pusės buvo ištremti, bet tai jau kita istorija. Spei­čiams tremties išvengti padėjo keli laimingi atsitiktinumai. Pirma, Aleksandras ir Paleckio sesuo buvo draugai. Antra, pokaryje malūnas buvo labai svarbi pramonės šaka, o kito malūnininko Semeliškių apylinkėse nebuvo. Trečia, Aleksandras buvo geras diplomatas. Malūną sovietų valdžiai jis geranoriškai atidavė, nieko jame nesugadinęs ir neišardęs, bet su sąlyga, kad jis ten liks dirbti.  Bet sovietai konfiskavo didelį medinį Speičių namą: jį išardė ir tokį pat pervežė į Trakus, kur buvo įkurtas kooperatyvas. Speičių šeima gyventi persikėlė į malūną. Marija prisimena, kad jos vaikystėje namuose nuolatos buvo pilna svetimų žmonių: vieni malė grūdus, kiti – karšė vilnas, vėlė milą. Tas augimas tarp žmonių gal ir nulėmė Speičių giminės nuoširdumą, paprastumą, mokėjimą bendrauti su skirtingų kartų ir skirtingų socialinių sluoksnių žmonėmis. 

Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę tas legendinis Semeliškių malūnas liko kaip giminės paveldas. Testamentu jis likęs broliui Stanislovui Ričardui, kuris tėviškę ir prižiūri. O kiekvienais metais per šv. Roko atlaidus senajame malūne susirenka plati ir garbinga Speičių giminė.     

 

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.