Laimės formulę atrado sulaukęs pensijos

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 2
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 04 rugsėjo 2017

skorupskai

Daiva Červokienė

Pakalniškių kaimo (Elektrėnų sav.) pakraštyje įsikūręs Romaldas Skorupskas sako, kad gyventi pradėjo tik sulaukęs pensinio amžiaus. Beveik keturiasdešimt metų jis išdirbo statybose – nuėjo kelią nuo meistro iki įmonės vadovo. Sulaukęs pensinio amžiaus vyriškis nutarė atsisveikinti su profesija ir atsiduoti savo pomėgiams – tapybai ir skulptūrai. Dabar jis tapo savo gimtinės peizažus, gėles, įsimintinas vietoves, kaip pats sako, „viską, kas man gražu", drožia iš medžio, kala akmens skulptūras ir dalyvauja tautodailininkų, primityviosios tapybos parodose. Tačiau to Romaldui maža – šiemet sumanė pasimokyti muzikuoti...

Čia gimė ir užaugo


Pakalniškių kaime, greta Vievio, gyvenantys Irena ir Romaldas Skorupskai yra vietiniai – čia gimė ir užaugo. Irena – gimė Vievyje, Romaldas – už 5 kilometrų nuo Vievio, Pakalniškių kaime. Jo senelis buvo išvykęs į Ameriką užsidirbti, dirbo kasyklose, grįžęs įsikūrė prie Skynimų ežero. Tėvas Vincas ten užaugo su dviem broliais, ir Romaldas su keturiais broliais ir seserimi ten gimė.
Vėliau jis išvažiavo į Vilnių mokytis profesijos – ten ir pasiliko keliolikai metų. Gimtinės link – statyti Elektrėnų – pasuko daugiau kaip prieš trisdešimt metų jau su žmona, sūnumi ir dukra. Žmonai Irenai teko pamiršti baldininkės specialybę, ji Elektrėnuose įsidarbino buhaltere.
Kiek pagyvenę daugiabutyje, Skorupskai suprato, kad geriau būtų įsikurti nuosavame name – statybininkui tiesiog derėjo savo šeimai suręsti namą. Taip 1994 m. senelio žemėje, plyname, kiek pelkėtame lauke, išaugo gyvenamasis namas. Aplinkos gražinimo darbai tęsiasi iki šiol.
„Daug augalų pasodino sūnus – jis gamtos mokslų daktaras, apželdinimo specialistas. Išklausome ir dukros, baigusios drabužių dizaino specialybę ir dirbančios drabužių konstruktore, patarimų", – pasakojo Irena.

Apmąstymai – į skulptūras


Atvykusiuosius į sodybą pasitinka medžio ir akmens skulptūros. Štai naują tūkstantmetį trimituojantis angelas – jį Romaldas pastatė 2000-aisiais, po dekoratyvine egle pasislėpęs akį merkia akmeninis diedukas, prie takelio į trobą stovi Maldininkas.
„Maldininką pastačiau, kad pasimelstų ir už mus su žmona, nes kiekvieną šventadienį neišsiruošiame į bažnyčią. Prisimerkusį dieduką po egle pastačiau prieš penkerius metus. Kai medelis buvo daug mažesnis, vietos jam užteko, o dabar iš po šakų vos matyti. Teks gal porą šakų nukirsti", – nusijuokė Romaldas ir pridūrė, kad gyvenime niekas nestovi vietoje.
Gana daug skulptūrų įkurdinta prie ūkinio pastato ir garažo, kuriame įrengtos ir dirbtuvės.
„Štai Bedvasis, tuščiai pragyvenęs amžių, Materialistas, pasiėmęs aukso gabalą, ir Statybininkas, kurį padariau iš statybinių atliekų. Vėliau padariau ir jo porininką iš vamzdžių. Kai pasodinau juos prie dirbtuvių, man net nejauku pasidarė – negi statybininkai tokie nykūs. Jie kaip apsauginiai saugo dirbtuves", – pasakojo šeimininkas.

Svarbiausia – mintis


Anot R.Skorupsko, skulptūros gimsta iš šių apylinkių akmenų. Kolūkių laikais visos Vievio paraistės buvo nusėtos akmenų. Keliasdešimt jų atsitempė į savo sodybą, o sulaukęs pensinio amžiaus pradėjo žadinti jų dvasią. 20 metų kartkartėmis vis pažvelgdavo į akmenis, jie ir pašnibždėjo, kaip norėtų atrodyti.

Kiek laiko daro akmeninę skulptūrą?


„Jei visą dieną dirbi, darbas užtrunka apie keturias savaites. Svarbiausia suvokti, kuo akmuo gali tapti. Žiūri, žiūri į jį, ir koks nors vaizdas iškyla. Kartais užtenka tik šiek tiek pataisyti, pakalinėti kontūrus. Štai mergaitės skulptūrėlė. Radau akmenį – tarsi mergaitė, pilvą atstačiusi, tik galvą iškaliau. Gamtos duota forma – iškalbingiausia", – sakė šeimininkas.

Nė aitvaras neišsaugojo


Sodyboje daržų mažai, jie tarsi pasislėpę už tujų, vaismedžių, vaiskrūmių, tarp kurių nemažai gana retų augalų. Auga keli sausmedžiai, kurie jau gegužės pabaigoje sunokina skoniu vaivorus primenančias uogas. Birželį sunoksta trešnės, netrukus ateina vyšnių, serbentų, agrastų eilė. O rudenį šeimininkai skanauja vynuoges – jų turi net 7 veislių. Nors vaiskrūmių ir vaismedžių ne tiek daug, susidarys daugiau kaip dvidešimt rūšių.
Sunkiausia apsaugoti trešnes ir vyšnias nuo varnėnų. Ko tik nedarė – ir įvairiausias kaliauses statė, ir plazdantį aitvarą iš celofano įkėlė – niekas negelbėjo. O dėl kitų uogų ir sodo gėrybių Skorupskai galvos nesuka, nebent tik kaip jų derlių sudoroti. Priverda daug uogienių, padaro sulčių ir vyno. Obuolius, daržoves visą žiemą išlaiko rūsyje.
„Dalį derliaus išdovanojame – vieni patys nusiskina, kitiems nuvežame", – sakė šeimininkai.

Medžių dermė


Sodyboje auga ir daug spygliuočių – vien eglių, kadagių po 3–4 veisles. Greta jų – svyrantis maumedis, lazdynas, guoba labai dekoratyviomis šakomis. Tačiau bene daugiausia – tujų. Pasistatę namą jomis apsodino sodybą.
„Prieš 20 metų augalų asortimentas buvo daug mažesnis, tuja atrodė žavus augalas. Daug jų išrovėme. Ir juodųjų aronijų atsisakėme. Geriau berželį, lazdyną pasodinti, savi ir mielesni akiai. Po beržu nors grybas išdygs, lazdynai riešutais džiugins. Juos jau seniai savus gliaudome", – džiaugėsi Romaldas.
Egzotiškiausi augalai sodyboje – dvi palmės, kurias su vazonais birželį šeimininkai išneša į lauką, o žiemoti nuneša į rūsį. Svarbu neuždelsti, kol šalnos neprasidėjo.
Kai kieme auga palmės, gal nereikia skristi ilsėtis į šiltuosius kraštus? Romaldas prisipažino mėgstantis pasidairyti po svečias šalis, o Irena mielai lieka namuose.
Skorupskai – beveik tikri ūkininkai: sočiai užsiaugina bulvių ir kitų daržovių. Užpernai augino kalakutų, pernai – žąsų, šiemet ketina nusipirkti mėsinių vištų – pasirūpins ekologiška mėsa.

Paveikslų galerija


Užėjus į gyvenamąjį namą, nustebino paveikslų gausa. Vien pusrūsyje, kuriame yra vietos ir didesniems susibūrimams (juk vien artimiausių – jau dešimt žmonių), jų kabo per penkiasdešimt. Trakų ir Gedimino pilys, Skynimų ežeras, gražūs dzūkiški peizažai... Ne vienas paveikslas nutapytas žiūrint pro namų langus.
„Kai atėjo pensinis amžius, nė minutės daugiau nedirbau. Pagaliau sulaukiau laiko sau, savo pomėgiams. Toks buvo noras tapyti, kad per savaitę gimdavo trys paveikslai. Po poros metų jis prislopo. Pernai žiemą nutapiau iš viso tik tris, nes buvau pasiilgęs gėlių", – teigė Romaldas.
Kaip tiek daug spėja?
Gal šioje sodyboje
laikas lėčiau teka?
„Ne laikas, o noras svarbiausia", – atsakė sodybos šeimininkas.

Sumanymus keičia sumanymai


Kai jį užpuola „kūrybinis šišas", žmonai nėra lengva, reikia daug kantrybės. Kalinėdamas ar tapydamas net valgyti nenori, viską pamiršta.
Tiesa, šiemet susidomėjo ir muzika, pradėjo groti. Norėjo į Vievio kapelą įsiprašyti – nepriėmė, neturi muzikinio išsilavinimo. Buvo nuėjęs ir į Vievio meno mokyklą pasikalbėti. Sulaukė neigiamo atsakymo – per senas. Tada sutarė dėl privačių pamokų pas vieną mokytoją.
R. Skorupskas įsitikinęs: kuo vyresnis žmogus, tuo daugiau laiko turi skirti sau. Mat visi organai sensta, atrofuojasi, pradeda skaudėti, jais reikia labiau rūpintis. Norėdamas įgyti medicinos žinių, pradėjo Trečiojo amžiaus universitete studijuoti mediciną. Kiekvieną rytą 1,5 valandos jis mankštinasi, medituoja, atlieka įvairias praktikas.

Žino laimės formulę


Pasak Romaldo, kad žmogus būtų sveikas, labai svarbu geras virškinimas ir teisingas požiūris į gyvenimą. Jis sakosi žinąs laimės formulę: reikia valgyti daugiau vaisių ir daržovių, mažiau ėsti vieniems kitus, atrasti laiko savo pomėgiams ir svajonėms.
Kai lankėmės pas I. ir R.Skorupskus, ragavome tradiciškai svečiams kepamos kiaušinienės, šeimininkų mėgstamos arbatos su uogiene (kavos jie negeria) ir jų daryto serbentų vyno.
Išvykstant Romaldas paragino išsirinkti akmeninę skulptūrą – atiduos. Skulptūros neišsinešėme, tik pasidžiaugėme susipažinę su nedejuojančiais, grožį kuriančiais žmonėmis. Šioje sodyboje, atrodo, net akmenys šypsosi. Ko gero, ta paprastutė laimės formulė yra teisinga.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.