Ežerų krašte nėra vietos nusimaudyti

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 3
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 14 rugpjūčio 2017 Atnaujinta: Ketvirtadienis, 17 rugpjūčio 2017

pakrante

Julija Kirkilienė

  

Lietuvoje prie visų aukštų kainų, emigracijos ir kitų bėdų prisideda dar viena:  vieni žmonės turi galimybę prie nuosavų vandens telkinių gyventi ir pramogauti, o kitiems, kaip tiems Prano Vaičaičio aprašytiems vaikams, tenka tik per tvorą žiūrėti ir galvoti: „...O Dieve! Nors sykį, kad šitaip smagiai/ Galėčiau po sodą bėgioti, vartytis...“. Tiesa, Beižionių ir Stelmošiškių kaimų gyventojai  ne po sodą, o prie ežero norėtų vartytis, bet ežerai dabar užtverti tvoromis, užkardais uždėti, o žmonės, norintys prie ežero prieiti, piktais žodžiais palydimi. 

Tada ir dabar

Degučiai neprisimena, kada jų protėviai atsikėlė gyventi prie Vaisiečio ežero. Tikriausia tada, kai žmonės ieškojo sėslios vietos gyventi ir trobeles statėsi prie vandens telkinių. Sovietiniais laikais, kai ūkininkų žemės buvo privatizuotos, prie vandens telkinių buvo statomos fermos: gyvulius buvo kur girdyti, o telkinių vandenyse buvo atšaldomas pienas, nes nei vandentiekio, nei šaldytuvų nebuvo. Tais laikais palei ežerus nutiesti buvo keliai, o kadangi žemės buvo kolūkių, tai ir keliai buvo valdiški. Dabar vandens telkiniai tarnauja žmonių gerovei: poilsiui ir pramogoms. Argi gali žmogus turėti didesnę laimę, nei savo kieme tiltelį į ežerą, o prie to ežero nors nuogas vaikščioti, maudytis ar žvejoti – niekas nemato. Bėda tik ta, kad ir kiti žmonės nori ežere maudytis, žvejoti, bet jiems  tik nustatytos vietos ir leistini vaikščioti takai prie ežero lieka. Taip atsitiko ir Beižionių seniūnijoje prie Vaisiečio ežero. Žmonės anksčiau prie senosios Degučių sodybos esančiame ežere maudydavosi, žvejodavo. „Keliuku pro Degučių sodybą prie ežero vaikščiodavome, o dabar tas kelias užtvertas ir nuo jo ne tik vaikai vejami, bet ir laiškininkė“,-skundžiasi gyventojai.

Kilnojamas kelias

Degučių žemę prie Vaisiečio ežero paveldėjo dukros Apolonija ir Nijolė. Jos gyvena miestuose, bet vasaras leidžia tėvų sodyboje. Paveldėtojos, tvarkydamos žemės dokumentus, tą servitutinį kelią, kuris ėjo per jų žemę, nutarė panaikinti, o vietoj jo  kartu su kitais palei ežerą besikuriančiais žemės savininkais už savo pinigus nutiesė aplinkkelį. Nuo to aplinkkelio kiekvienas paežerės žemės savininkas pasidarė įvažiavimus į savo sklypus,  viename ir kitame ežero gale palikdami  privažiavimą. Gretimų sklypų savininkai  aplinkkelio tiesimui pasirašė sutikimą, bet susirinkime liepos 31 d.  Beižionyse  kalbėjo gyventojai, pasirašydami nepaklausė, ar galės senuoju taku vaikščioti.  Taip 2011 metais Stelmošiškių kaime atsirado naujas kelias. Važiuotieji važiavo aplinkkeliu, o pėstieji prie ežero vaikščiojo senuoju keliu per Degučių žemę, kol kartą 2016 metais Degučiai pasistatė užtvarą, o mėginančius vaikščioti per jų žemę ėmė išvarinėti. Bendruomenė supyko ir bando išsiaiškinti, ar teisėtai jie gainiojami nuo kelio, kuriuo visada vaikščiodavo, net navigacija specialiąsias tarnybas šiuo keliu veda.  Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas redakcijai atsakė, kad senasis servitutinis kelias perkeltas į kitą vietą – naująjį aplinkkelį. Servitutas reiškia, kad kelias yra žemės savininko nuosavybė, o  jis privalo tuo keliu leisti žmonėms naudotis. Servitutinis kelias negali būti įtrauktas į vietinės reikšmės kelių sąrašą, nes jis yra ne valdiškas, bet privatus. 

 

Konfliktų priežastys

Degučių sodybos šeimininkė Apolonija redakcijai sakė užkardą  pasistatė todėl, kad tuo senuoju keliu per jų kiemą pamėgęs pravažiuoti jaunimas ne tik automobiliais, bet ir keturračiais. Kartą ir traktorius po jų kiemą sukinėjęsis. Kadangi sodyboje šeimininkai žiemą negyvena, tai sodyba net apvogta buvo. „Kaimynai, žinoma, gali praeiti tuo taku prie ežero, bet ką jie turėtų veikti mūsų privačioje žemėje?“. Degučiams priklauso ne tik ežero pakrantė, bet ir dalis ežero: iki karo Degučiams priklausė vanduo, tai ir atstatydami nuosavybę ją atsiėmė vandeniu. Apolonija sako, kad konfliktas su beižioniškiais prasidėjo nuo tada, kai už jų žemės sklypą nusipirkęs Beižionių bendruomenės pirmininkas Vilmandas Palčiauskas tą žemę nori parduoti brangiau dėl to, kad netoli yra ežeras. Bet pirkėjas, sužinojęs, kad prie vandens  nėra tiesioginio priėjimo, sklypo nepirkęs. Pats V. Palčiauskas sako, kad tokia versija yra tik pretekstas suskaldyti bendruomenę. Jis nuo savo sklypo privažiuoti gali naujuoju aplinkkeliu ir žemės parduoti neplanuoja. Priėjimu prie ežero rūpinsis kitas bendruomenės narys R. Ašmena, užaugęs Vaisiečio ežero apylinkėse ir  pasipiktinęs, kad dabar prie ežero nei pats, nei jo vaikai, nei kiti bendruomenės nariai nebegali nueiti nei atsigaivinti, nei pažvejoti. 

 

Nuskriaustoji seniūnija

Vaisiečio ežeras nuo Beižionių nutolęs apie 6 km, tad beižioniškiams prie to ežero važiuoti maudytis gal ir toloka. Bet kaip sako Beižionių bendruomenės pirmininkas V. Palčiauskas, aplink Beižionis ežerų daug, bet maudytis nei beižioniškiai, nei Vaikų globos namuose stovyklaujantys vaikai neturi kur. Tiesa, prie to paties Vaisiečio ežero yra gražiai sutvarkyta vieta, kur ugniagesiai vandenį į priešgaisrinę techniką siurbia, ir maudytis ten gera vieta, bet ta žemė irgi yra privati ir tik laiko klausimas, kada tuo keliuku uždrausta bus prie pakrantės vaikščioti. Be to, ta vieta jau priklauso ne Beižionių, o Semeliškių seniūnijai. Beižionių bendruomenė sako esanti pasiruošusi gauti projektinių lėšų ir įsirengti paplūdimį poilsiui, kaip turi Kietaviškės, Semeliškės, Pastrėvys ir kitos seniūnijos. Ir nusižiūrėję jie yra kaip tik Vaisiečio ežerą. 

Aplinkkeliu pravažiavome ir pro kitas sodybas palei ežerą. Pakalbinome kitus paveldėtojus – profesoriaus Alberto Steponavičiaus žentą, kuris su žmona taip pat vasaroja tėvų sodyboje. Žmogus mums geranoriškai rodo taką palei ežerą, kur 5 metrų atstumu žmonės gali vaikščioti, bet paplūdimio savo žemėje įrengti neleistų.  

Viešpatavimas

Beižionių seniūnijoje yra net 3 ežerai, o valdiškos paežerės, atrodo, nėra nė metro.  Seniūnas Mindaugas Makūnas šiuo metu atostogauja, į telefono skambučius neatsakinėja,  todėl nesužinojome istorijos, kodėl visos pakrantės buvo taip privatizuotos, kad visuomenės reikmėms neliktų nė mažiausio lopinėlio pakrantės. Bendruomenės narys Romualdas Ašmena redakcijai sakė, kad palei Vaisiečio ežerą šalia buvusios kolūkio fermos yra trikampis žemės, kuri taip pat privatizuota, bet savininkui ten statyti pastatų neleidžiama. Bendruomenė žada siekti, kad savivaldybė tą trikampį atpirktų visuomenės reikmėms. Bet iki to laiko, kol žemės lopinėlis bus sugrąžintas visuomenės reikmėms, kaip posakis liudija, daug vandens nutekės. O kol kas Nacionalinė žemės tarnyba turi specialųjį terminą servitutui – viešpatauja daiktai. 

Vilniaus universiteto Teisės klinika taip komentuoja servitutą ir viešpatavimą: „Kelio servitutas – tai teisė naudotis svetimu, t.y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu valdomu žemės sklypu (toliau tarnaujantį sklypą), suteikiama, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (toliau viešpataujančio daikto, nes šio daikto naudai nustatomas kelio servitutas), tinkamą naudojimą. Viešpataujančiu daiktu dažniausiai būna gretimas žemės sklypas, prie kurio nėra kito priėjimo kaip tik takas ar kelias, einantis per tarnaujantį žemės sklypą. Kelio servitutas viešpataujančio daikto savininkui gali suteikti įvairias teises: naudotis pėsčiųjų taku, varyti taku galvijus, naudotis antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu, įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis keliu kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų ir kitos teisės, kurias numato Lietuvos Respublikos (toliau LR) įstatymai ir Vyriausybės nutarimai“.  Bet Beižionių seniūnijos ežerų pakrantėse visur viešpatauja žemės savininkai, pasinaudoję galimybe viešpataujantį kelią perkelti į kitą vietą. 

Share

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.