Olimpiniame festivalyje medalį iškovojusi Justina Kmieliauskaitė: esu pasiruošusi siekti dar daugiau

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 14 rugpjūčio 2017
justinaEglė Butkutė
 
Elektrėnienė Justina Kmieliauskaitė  –  dziudo imtynininkė, pirmoji Lietuvai iškovojusi Europos jaunimo olimpinio festivalio (EJOF) sidabro medalį. Šešiolikmetė sportininkė jausmą, iškovojus olimpinį medalį, prilygina „kaifui“, o kitus sportininkus ragina niekada nepasiduoti siekiant savo tikslų.
Kaip ir kodėl pasirinkote dziudo sportą?
Prieš dešimt metų, dar kai net mokyklos nelankiau, tėvai mane nuvedė į dziudo treniruotes. Tam turbūt įtakos turėjo ir tai, kad dziudo jau lankė mano vyresnysis brolis. Man jau nuo vaikystės patiko kovoti, todėl čia esu iki dabar. 
 
Olimpiniame festivalyje iškovojote sidabro medalį. Ar ruošiantis šioms kovoms prireikė daugiau pastangų, nei  ruošiantis kitoms varžyboms?
Pasiruošimas Europos jaunimo olimpiniam festivaliui truko tikrai ilgai, reikėjo įdėti daug pastangų: prieš festivalį buvau sporto stovykloje Latvijoje, vėliau daug treniravausi Kaune. Bėgiojau, siekiau išsiugdyti dar didesnę ištvermę, greitį. Pasiruošimas buvo tikrai sunkus, tačiau buvo verta – medalis iškovotas.
 
Pasidalinkite savo įspūdžiais iš EJOF. Kas įsiminė labiausiai?
Įspūdžių labai daug, visi jie tikrai geri. Daug prisiminimų liko ir iš pačių varžybų, iš atidarymo, iš laisvalaikio. Man labai patiko keitimasis ženkliukais su žmonėmis iš kitų šalių, o ir sveikinimai, įspūdžiai po laimėjimo mane nustebino. Buvo nuostabu!
 
Su kuria sportininke kovoti buvo sunkiausia?
Man sunkiausia įveikti buvo vengrę Petrą Farago. Pusfinalyje vos ne visa salė palaikė mano priešininkę. Buvo nelengva, kai kovodama girdėjau daugiau palaikymo vengrei, nei šūksnių, palaikančių mane, tačiau tai dar labiau sustiprino mano norą laimėti. Ir pavyko! Dar prieš EJOF esu kovojusi su slovėne ir vengre. Antroji kova su kroate man pačiai buvo labai keista. Kovojau jau keturias minutes, o kovos laiko net nepajaučiau, viskas prabėgo taip greitai, o ir nuovargio tuo metu stipraus nejaučiau. Finale, greičiausiai, pritrūko sėkmės, o ir priešininkė buvo stipri, tačiau aš visada mėgstu sakyti, kad įveikti galima visus.
 
Kokia didžiausia motyvacija kovojant? Kas labiausiai skatina eiti į priekį?
Pati didžiausia motyvacija – matyti už tave besidžiaugiančius žmones šalia, kurie laimėjus verkia džiaugsmo ašaromis, kurie palaiko sunkiausiomis akimirkomis. Būtent dėl šių žmonių aš ir stengiuosi, kovoju ir lieju prakaitą ant tatamio. 
 
Ką jums reiškia palaikymas varžybų metu?
Kai kovoji, o tribūnuose girdi: „Juste!” arba ,,Lietuva!“, jausmas labai geras. Tai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi ir dar daugiau noro laimėti, nes tada žinai, kad į tave žiūri ir tavimi tiki.
 
Dabar sulaukiate nemažai žiniasklaidos dėmesio. Ar tai negąsdina?
Negąsdina. Esu jau davusi kelis interviu, viskas buvo gerai. Kai sulauki tiek daug dėmesio, kartais tai net erzina. Tai buvo labai svarbios varžybos man, tačiau kai praeis daugiau laiko, dauguma apie jas jau bus pamiršę.
 
Europos jaunimo olimpinio festivalio medalis ant kaklo. Koks jausmas?
Jausmas nuostabus! Aš tai vadinu „kaifu“! Užkabina medalį, pasako tavo vardą, pavardę, pasveikina, pasižiūri į šoną, o ten matai žmones, kurie didžiuojasi tavimi, verkia džiaugsmo ašaromis... Tai kažkas nerealaus, neapsakomas jausmas...
 
Ko sieksite dabar?
Sau tikslų esu iškėlusi daug. Norėčiau tapti Europos čempione, pasaulio čempione, taip pat noriu dalyvauti olimpiadose. Žinau, kad darbo reikės įdėti labai daug, dar daugiau nei dabar, bet tam aš esu pasiruošusi.
 
Ką norėtumėte palinkėti kitiems sportininkams, kurie taip pat nori siekti sportinių aukštumų?
Labiausiai noriu palinkėti niekada nepasiduoti, kad ir kas nutiktų, tikėti savimi ir žinoti, kad gali viską, kad esi geriausias. 
 
Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.