Alfonsas Kelmelis: esame pasaulio druska

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 31 liepos 2017 Atnaujinta: Pirmadienis, 31 liepos 2017
KelmelisTomas LOIBA
 
Prisimenu tai, lyg būtų įvykę visai neseniai. Buvau trylikametis bažnyčios patarnautojas, kiekvieną sekmadienį reguliariai lankęs pamaldas, skaitęs skaitinius gausiai susirinkusiems parapijiečiams ir su iš užuolaidos pasiūtu drabužiu stovėjęs šalia kunigo. Bet vieną pavasario sekmadienį zakristijoje kilo šurmulys – tąkart visa bažnyčios bendruomenė sužinojo, jog greitai parapijai vadovaus naujas klebonas. Jaunas, dviejų metrų ūgio, ką tik iš Vokietijos grįžęs Alfonsas Kelmelis! Negana to, šis bendruomenės naujokas keletą metų plaukiojo jūroje! Aš ir mano bičiuliai „klapčiukai“ nekantravome su juo susipažinti! 
Sunku patikėti, bet jau pra­bėgo dvylika metų. Bažnyčios sek­madieniais nelankau ir kunigams nepatarnauju, tačiau sutikti kleboną Alfonsą Kelmelį visada smagu. Džiau­giuosi, kad jis mane prisimena ir sutiko pakalbėti apie Vievio katalikų bendruomenės aktualijas, save patį ir... neskoningas Vievio tvoras. 
 
Prisiminkim laiką, kai gavote paskyrimą klebonauti Vievyje ir Kazokiškėse. Ar prieš tai teko čia lankytis? 
Vievy keletą kartų buvau buvęs. Bet Kazokiškėse prieš tai būti neteko. 
 
Kaip pasitiko vietiniai? Prieš jus Antanas Černa Vievyje kunigavo 23 metus, ar sunku buvo pakeisti tokį ilgametį kleboną?
Priešiškumo aš jokio nejaučiau. Tiktai parapijiečiai ilgėjosi kunigo A. Černos. Visgi 23 metus čia buvęs. Kai kurie žmonės ilgiau su juo bendravo – vaikai krikštyti, tuoktasi. Jautėsi šioks toks išsiskyrimo liūdesys. Bet šiaip jokio priešiškumo iš nieko nesu jautęs.
 
Koks buvo pirmas apsilankymas Kazokiškėse?
Nuvažiavau pirmą kartą, kai lijo lietus. Bažnyčia buvo pajuodusi, pamatai išbyrėję, vienoje vietoje net mūre buvo skylė, stogas kiauras. Įspūdis tikrai buvo liūdnas. Dėl to iš karto ėmėme tvarkyti Kazokiškių bažnyčią. Tada nutiko labai įdomus dalykas tiems, kurie tiki maldos galia. Iš karto atsirado turtingų žmonių ir įmonių, kurios parėmė remontą. Ir kai viskas buvo daugmaž suremontuota, stogas pakeistas, bažnyčia nudažyta, gražiai sutvarkyta aplinka, kelios moterys man sakė, kad jos kasdien susirinkdavo ir melsdavosi, kad Kazokiškėms paskirtų kleboną, kuris sutvarkytų bažnyčią.
 
Sunkus darbas prižiūrėti dvi bažnyčias. Ar dažnas klebonas savo žinioje turi kelias parapijas?
Tada dvi bažnyčios vienam klebonui buvo standartas. Dabar klebonai kartais turi net po tris. Ir ne tik todėl, kad Lietuvoje trūksta kunigų. Juk nėra prasmės laikyti kunigą parapijoje, kurioje nėra net tūkstančio katalikų. Yra atvejų, kur bendruomenei labiau apsimoka nuomoti autobusiuką, kuris kas sekmadienį žmones nuvežtų iki didesnio miestelio, negu išlaikyti brangiai kainuojančią bažnyčią. Tarp kunigų netgi sklando anekdotas. Klebonas kreipiasi į Vyskupą: „Išgelbėkit, Ekscelencija, turiu tris parapijas ir nespėju aptarnauti...“. Vyskupas atsako: „Na, bandysim kažką daryti, kad nebūtų trys“. Ir kunigui paskyrė ketvirtą. Juokas pro ašaras. Nes mūsų vyskupijoje jau yra keturi–penki kunigai, kurie aptarnauja po keturias parapijas. 
 
O kodėl trūksta kunigų? Kodėl jaunimas nesirenka šito kelio?
Trūksta ir kunigų, ir klebonų. Šiuolaikinė žiniasklaida, internetas ne tik apie bažnyčią, apie visas institucijas, pateikia tiek daug informacijos... dažnai klaidingos, perdėtos. Ir bažnyčia jau nebeliko mistiška, nepaliesta organizacija. Ją paliečia skandalai, kurie dažnai būna išpūsti, visokie kaltinimai. Dabar juk kas ką nori, tas tą gali kaltinti. Neliko to tariamo tyrumo.
 
Kaip bažnyčia sprendžia kunigų trūkumo problemą?
Lietuvoje jau buvo įšventinti pirmi vedę diakonai. Diakonas yra dvasininkas, tik neturintis pilnų įgaliojimų. Tai yra tam tikras žingsnis į dalinį celibato panaikinimą. Bažnyčioje visada buvo ir bus celibatas. Tai yra vienas iš mūsų dvasingumo pagrindų. Bet iš dalies jis bus naikinamas, taip atsiranda ir daugiau norinčiųjų kunigauti. 
 
Galbūt mažėja ne tik kunigų, bet ir tikinčiųjų apskritai? Ar pastebit, kad mažiau žmonių Vievio bažnyčioje lankytųsi?
Kai čia atvykau, panašų skaičių tikinčiųjų radau, kaip ir dabar ateina. Nors įsivaizduoju, kad per dvylika metų Vievyje palaidojau gerokai per tūkstantį žmonių. Iš jų kokie 600 kas sekmadienį lankė bažnyčią, aukojo. Tai reiškia visą parapiją. Daug parapijų net neturi tūkstančio gyventojų. Žmonės, kurie laiko save katalikais, bet vengia laikytis katalikų praktikos, dažniausiai turi visokių religinių nusistatymų. Bet tas požiūris gali būti pakeistas.
 
Kaip?
Kai jie ateina ir susipažįsta su bendruomene – žmonėmis, jaunomis šeimomis, kurios lanko bažnyčią ir jos užsiėmimus. Pavyzdžiui, prieš porą metų pristatėm tokius „Alfa“ kursus. Tai tikėjimo pradžių pradžia. Kaip ir pirmoji graikų abėcėlės raidė. Juos sukūrėm, nes žmonėms trūksta religinių žinių. 
 
Kaip vyksta „Alfa“ kursai?
Bendraujant ir pasakojant kiekvienam savo religinę patirtį. Vienas žmogus moderuoja diskusiją, o kiti prie arbatos ar kavos puodelio kalba ir pasakoja apie savo religinę patirtį. Šiuos kursus skyrėme tėvams, atvedantiems savo vaikus Pirmosios Komunijos. Dažnai būdavo taip, kad tėvai išleidžia savo vaiką sekmadienį į bažnyčią, o patys pasišalina. Tai pasirodė nesąžininga, nes vaikas eidavo kaip į baudžiavą, o tėvai nieko nesužinodavo ir nedarydavo. Tai vaiką nustato priešingam rezultatui. Pradžioje buvo daug pykčio, bet paskui visi buvo labai patenkinti. Kai kurie baigusieji kursus juos moderuoja kitais metais. 
 
Taip skatinate ne tik tikėjimą, bet ir bendruomeniškumą?
Parapija be bendruomenės ne­egzistuoja. Bet kol neturėjome para­pijos namų, tol tai buvo neįmanoma. Dabar turim gražią salę parapijos namuose Vilniaus gatvėje ir galime ten reguliariai rinktis. „Alfa“ kursai nėra prievolė, gali kas nori ateiti. Tai yra kėlimas klausimų, nes kiekvienas turi kažkokių abejonių. Ir būtinai malda.
 
Ar paprasta klebonui suburti žmones tokioms iniciatyvoms? Kas padeda?
Aš pastebėjau, kad kartais klebonui yra svarbu nesikišti. Ne­truk­dyti. Vievis turi tvirtą bendruomenę. Padeda kunigas Povilas, šeimų, jaunimo atstovai. Kartais geriau, kai to klebono autoriteto nėra. Kai netrukdai, prasideda labai įdomūs dalykai. Pavyzdžiui, viena profesionali floristė paklausė, ar gali bažnyčią atlaidams papuošti. Tai didžiausias džiaugsmas buvo, kaip nesutiksi! Ir jau reguliariai bažnyčia puošiama. Minimaliomis išlaidomis, floristei vadovaujant, iš tų gėlių, kurios yra gamtoje tuo metų laiku, papuošiamas altorius. Gražu žiūrėti, kai tai vyksta. Norėtųsi kartais, kad daugiau būtų žmonių, bet kaip Jėzus sakė: „Jūs esate žemės druska“, o druskos negali būt per daug.
 
Kaip Vievio bažnyčios bendruome­nė mini Teofiliaus Matulionio paskelbimą palaimintuoju?
Tai yra ne baigtinis įvykis, o tęstinis. Mūsų darbas jį išlaikyti aktualų visą laiką. Rugsėjo mėnesį, per Sutvirtinimo sakramento teikimą, Kaišiadorių vyskupas mums įteiks T. Matulionio relikviją. Su specialiomis apeigomis. Visus labai kviečiu. Atsiras tokia vieta, kur žmonės galės susitikti su arkivyskupu Teofiliu, kuris buvo ne eilinė, sukrečianti asmenybė, rezistentas, nė kiek nekoloboravęs su režimu. Mes visi iš dalies koloboravom. Pavyzdžiui, kodėl aš nemėgstu kalbėt apie laivyną? Nors ir gavau daug patirties – tarnavau okupantų kariuomenėje. Buvo vienetai, kurie atsisakė.  
 
Apie Vievio miestelį jūs visada atsiliepiate teigiamai. Bet juk yra kažkas, kas net jums nepatiktų?
Nepatinka šitie blokai miestelio aikštėje, skirti tarybiniams parti­zanams atminti. Jų kapinės yra vidury miestelio, kurios, mano galva, turėtų būti iškeltos. Tačiau atkreipiu dėmesį, kad ir dabar kai kurie žmonės neaiškius dalykus stato. Pavyzdžiui, remontuojamoje Vilniaus gatvėje pastatyta nauja odontologijos kabi­neto tvora. Beskonybė visiška. Žmo­gaus ūgio, kaip kokioj vidurinėj Azi­joj. NKVD‘istai statydavo to­kias tvo­ras, kad nesimatytų, kas už jų darosi. Gal ten dantis raus be narkozės... Nežinau... Bet baisu.
 
Jau 12 metų gyvenate ir klebonaujate Vievy, bet neretai kunigai parapijoms yra paskiriami trumpesnėms kadencijoms. Ar nesi­baiminat, kad po šitiek nuveiktų darbų būsit „perkeltas“ dirbti kitur?
Kanonai numato, kad vyskupų konferencija gali nustatyti kadenciją. O mūsų dabartinis vyskupas Jonas Ivanauskas šį klausimą yra visiškai atmetęs. Kadangi 5–7 metai yra tas laikas, kai klebonas tik pradeda suprasti, kas vyksta parapijoje. Tik susipažįsta su žmonėmis, visais, kas gali padėti – meistrais, verslininkais, visa bendruomene. Ir tada jis turėtų keltis kitur. Daugmaž laikosi šio kadencijų principo Telšių vyskupija. Ten klebonai tiesiog laukia kaden­cijos pabaigos, todėl dideli darbai praktiškai nevyksta. 
Vievio bendruomenė džiaugiasi, kad klebonas Alfonsas Kelmelis yra toks veiklus ir spėja prižiūrėti Vievio ir Kazokiškių bažnyčias. Jis dažnai lanko ir vietinius gyventojus jų namuose. Tačiau sau kunigas visų laurų priskirti neskuba. Nuolat dėkoja bendruomenei, jaunimui, bažnyčią remiantiems verslininkams, darbininkams ir visiems parapijiečiams, prisidedantiems prie tikėjimo palaikymo ir bažnyčios išlaikymo. 
Share

Komentarai   

 
-1 #2 Schaumschlager 2017-08-05 05:13
Šitas juodaskvernis priklijuoja žmogui etiketę dar nė akyse nematęs, nei pažinodamas. Godus dėmesio, garbinimo ir pinigų. Tpfu!
Cituoti
 
 
0 #1 Aušra 2017-08-03 18:56
Labas vakaras,
Labai įdomu būtų sužinoti iš kur Vievio klebonas nusprendė, kad odontologijos kabineto tvora yra beskonybė- gal klebonas yra architektas ar dizaineris, kad taip gerai nusimano? O iš kur jis žino, kad ten bus raunami dantys? Ar yra tos įstaigos užrašas? Gal ten niekas dantų ir neraus? O gal klebonas pats labai nuo odontologų nukentėjęs?
Cituoti
 

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.