Palaimintojo biografija – visa Lietuvos šimtmečio istorija

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 2
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 03 liepos 2017 Atnaujinta: Pirmadienis, 03 liepos 2017

matulionis

Julija KIRKILIENĖ

„Ačiū, Teofiliau“ – laikė raides elektrėniškiai, šeštadienį, birželio 23 d., pasitikdami kortežą su palaiminti vežamo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio sarkofagu.

Ačiū, Teofiliau, už tas valandas, kai žmonės, panašiai kaip per Baltijos kelią, rinkosi pagal greitkelį Kaunas–Vilnius, kad maldomis ir mintimis pasitiktų savo Palaimintąjį. Ačiū, Teofiliau, už tai, kad tapai Lietuvai tikra dovana Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Tokiomis ir panašiomis mintimis dalinosi žmonės Elektrėnuose, Abromiškėse, Vievyje, vieni kelias minutes pamatę kortežą, kiti – jį palydėję į Vilnių ir dalyvavę kongregacijoje. Daugelis tikinčiųjų dėkojo Teofiliui už tą akimirką, kuri jų gyvenime daugiau nebepasikartos.

Iš tikrųjų, Lietuva turi vieną šventąjį – 1458–1484 m. gyvenusį karalaitį Kazimierą, kurį 1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII paskelbė šventuoju ir visos lietuvių jaunuomenės ypatingu, danguje esančiu Globėju pas Dievą.

1987 m. birželio 28 d., minint Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį, popiežius Jonas Paulius II palaimintuoju paskelbė Jurgį Matulaitį. Po 30 metų palaimintuoju paskelbtas Teofilius Matulionis, o Lietuvos vardas dar kartą nuskambėjo per pasaulį. Bet beatifikacijos iškilmės Lietuvoje vyko pirmą kartą, nes sovietmečiu tokios apeigos mūsų šalyje buvo uždraustos.

Vilniaus universiteto docentas Vytautas Ališauskas sako, kad arkivyskupo Teofiliaus Matulionio biografijoje sutelpa visa Lietuvos šimtmečio istorija. Pagal Kaišiadorių vyskupijos informaciją, jis gimė 1873 m. Lietuvoje, anksti liko be Motinos, mokėsi Latvijoje, kunigų seminariją baigė Petrapilyje, dabartiniame Sankt Peterburge. Kunigavo Latvijoje ir Rusijoje, bet niekur nebuvo paklusnus valdžioms, už tai buvo baudžiamas tiek carinėje, tiek sovietinėje Rusijoje. Bet Romos katalikų bažnyčia jį vertino. 1928 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus XI nominavo kan. Teofilių Matulionį tituliniu Matregos vyskupu, o 1929 m. vasario 9 d. vyskupas A. Maleckis Peterburgo Švč. Marijos Širdies bažnyčioje, dalyvaujant dviem liudytojams, slapta konsekravo T. Matulionį vyskupu. Tais pačiais metais jis buvo areštuotas ir pasodintas į kalėjimą. 1933 metais Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vyriausybėms susitarus pasikeisti kaliniais, vysk. T. Matulionis kartu su grupe kitų kalinių buvo išleistas ir grįžo į Lietuvą. Vos kirtus SSRS sieną ir atvykus į Latviją, paaiškėjo, jog T. Matulionis – vyskupas. To nežinojo nei kalėjimo viršininkai, nei kameros draugai.

1934 m. jis lankėsi Romoje, dalyvavo šv. Jono Bosko kanonizacijos iškilmėse ir audiencijoje pas popiežių Pijų XI, apie vysk. Teofilių taip pasakiusį: „Garbė lietuvių tautai, davusiai tokį didvyrį“. 1943 m. mirus Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai, vysk. T. Matulionis paskiriamas Kaišiadorių vyskupijos ordinaru. Jis gynė Bažnyčios teises prieš vokiečių okupacinę valdžią, o artėjant frontui ragino kunigus likti savo tarnystės vietose.

Matulionis2

1946 m. vysk. Teofilius vėl buvo areštuotas, nes nesutiko bendradarbiauti su sovietine valdžia. 1956 m. vysk. Teofiliui leista grįžti į Lietuvą. Negavęs sovietinės valdžios pritarimo, bet turėdamas Apaštalų Sosto leidimą, vysk. Teofilius 1957 m. gruodžio 25 d. slapta konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių. 1962 m. Apaštalų Sostas jam „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ suteikė arkivyskupo titulą. Tais pačiais metais rugpjūčio 20 d. arkivyskupas Teofilius Matulionis (po jo bute atliktos kratos ir nenustatytų vaistų injekcijos) mirė. Palaidotas buvo Kaišiadorių katedros kriptoje. Praėjus 55 metams, arkivyskupas Teofilius Matulionis vėl išaukštintas ir tapo visos Lietuvos globėju. Kaip sako Seimo narė, žaslietė Laimutė Matkevičienė, gal ir mes kiekvienas, giliau susipažinęs su Teofilio asmenybe, su Jo gyvenimo sunkumais, susitelksime ir būsime atlaidesni, kilnesni, dvasingesni!

Kardinolas Amato, skelbdamas Teofilių Matulionį palaimintuoju, irgi retoriškai klausė, kodėl tiek kankintas žmogus niekada nejautė neapykantos priešams. Jo manymu, atsakymas glūdi dieviškoje malonėje, kuri padėjo jam net pikčiausiame prieše pamatyti vertingą, pažeidžiamą žmogų.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas dėkojo visiems susirinkusiems, o kreipdamasis į Lietuvos jaunimo dienų dalyvius sakė: „Tegul palaimintasis Teofilius būna Jūsų gyvenimo nuotykio bendrakeleivis! Nuo šiol Jūs turite misiją ir įpareigojimą: kaip Teofilius mylėkite tiesą ir niekada nesilenkite melui. Tiesa padarys Jus laisvus. Siunčiu Jus kiekvieną į savo vyskupiją, savo miestą, savo namus paskelbti: Garbė Dievui! Lietuva turi naują palaimintąjį, kuris mus užtaria ir drąsina tikėti gėrio pergale.“

Palaimintasis Teofilius liturginiame kalendoriuje bus minimas birželio 14-ąją. Ji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena. Šią dieną 1941 m. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą.

Share

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.