Bendruomenę vienija dramos kolektyvas

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 30 birželio 2017

vestuvesVirginija JACINAVIČIŪTĖ

Gilučiuose nėra įregistruotos bendruomenės, kokias turi kitos savivaldybės seniūnijos, tačiau Gilučiuose veikia dramos kolektyvas, kuris dėl savo iniciatyvumo, vieningumo, sutarimo, gebėjimo sutelkti visus bendram darbui yra gal stipriausia bendruomenė savivaldybėje. Gilučių dramos kolektyvas, kuriam vadovauja kultūrinių renginių organizatorė Vida Vičkačkienė, birželį atšventė jau 10 metų veiklos jubiliejų.

Linksmos istorijos

Apie 10 veiklos metų pakalbėti susirinkome Gilučių kultūros klube. Dramos kolektyvo vadovė ir aktoriai: Rasutė Jarockienė, Živilė Grinkevičienė, Raminta ir Vestina Gudeliauskaitės, Gintautas Ratkevičius, kurie vieni kitus papildydami dalijosi smagiausiais istorijos perliukais, kurie privertė dar kartelį sugrįžti į buvusias akimirkas ir linksmai pasijuokti.

Dar iki susiburiant dramos kolektyvui Gilučiuose pradėti statyti kalėdiniai spektakliai. Šiuos spektaklius statė mamos kartu su vaikais, pakviestos Gilučių pradinės mokyklos mokytojos Ingos. Kaimo bendruomenėje šie spektakliai buvo labai šiltai sutinkami. Kalėdiniuose spektakliuose vaidino ir V. Vičkačkienė. Tačiau gimtadienius kolektyvas pradėjo skaičiuoti nuo pirmojo spektaklio, kurį jie pastatė Vidai pradėjus dirbti kultūros klubo renginių organizatore. Aktoriai dabar stebisi prisiminę, kad pirmąjį spektaklį pastatė kompiuterinio raštingumo kursų pabaigos proga. Pirmas blynas buvo N. Erdmano „Savižudis“. Nors pavadinimas dvelkia negera nuojauta, tačiau jokių mirčių šiame spektaklyje nebuvo ir negalėtų būti, nes gilutiškiams patinka tik tokios istorijos, kurios baigiasi gerai, o laukdami kulminacijos žiūrovai kaip reikiant prisijuokia. Taigi „Savižudis“ buvo spektaklis apie vyruką, kuris susipyko su žmona ją pažadinęs naktį norėdamas valgyti. Namuose buvo dingusi elektra, tad jis tamsoje išsliūkino pasiimti kepeninės dešros, o žmona kažkodėl pamanė, jog vyras išėjo žudytis. Tuomet ir užvirė košė, kurią srėbdami aktoriai suvaidino pirmąją premjerą. Įdomus faktas, kad kartą vaidinant šį spektaklį iš tiesų buvo dingusi elektra.

Per dešimt metų V. Vičkačkienė su kolektyvu pastatė apie 10 didesnių spektaklių, kurie ne kartą buvo rodyti savivaldybėje ir už jos ribų. Tai L. Didžiulienės -Žmonos  „Paskubėjo“, A. Skripkos „Prašvilpta laimė“, P. Pundzevičiaus-Petliuko „Neatmezgamas mazgas“, K. Čiplio-Vijūno „Čigonėlė nemeluoja“ bei „Bobutės susipyko“ ir kt.

Jaučia palaikymą

Dramos kolektyvas buvo pastatęs spektaklių ciklą, kuriame perteikė lietuvių tradicijas ir papročius, kaip visada pasitelkiant nemažą juoko dozę. „Buvo „Piršlybos“, „Vestuvės“, „Krikštynos“, „Vakaruškos“, o paskui jau reikėjo ciklą nutraukti, nes pagalvojome, kad tikrai nieko nelaidosime, tai ne mums“, - juokiasi V. Vičkačkienė ir šiuos žodžius palydi garsus kolegų juokas. Aktoriai pasakojo, kad „Vestuvių“ premjera kaip reikiant nustebino spektaklį stebėjusius gilutiškius, nes niekas iki spektaklio nežinojo, kas atliks jaunikio vaidmenį. Kaimo žmonės nustebo, kai scenoje išvydo kaimyną Juozą Kaščiukevičių, garbaus amžiaus senolį, kuris iki tos dienos nieko bendro neturėjo su vaidyba. Šis vaidinimas J. Kaščiukevičiui buvo turbūt vienintelis debiutas scenoje, o kolektyvui ir visai kaimo bendruomenei netikėta staigmena, paįvairinusi kasdienybę. Kaip pasirenka spektaklius, klausiau aktorių ir sužinojau, kad aktoriams patinka tik smagūs spektakliai, todėl dažnai juos reikia pritaikyti tikslinei auditorijai. „Kaimo žmonės ir taip daug rūpesčių turi, todėl mes nenorime jų apkrauti rimtomis kalbomis, mes norime, kad atėję į spektaklį jie atsipalaiduotų, pasijuoktų, atpažintų situacijose save“, - paaiškino R. Jarockienė.

Aktoriai džiaugiasi, kad visuomet jaučia gilutiškių palaikymą. Niekada nebūna taip, kad vaidinti tenka apytuštėje salėje. O jei ko prireikia, visada pagelbėja kaimo žmonės: kas stalą, kas kėdę, kas rankšluostį spektakliui parūpina.

Prabilo gaidžiu

Pati V. Vičkačkienė vadovauti dramos būreliui pradėjo neturėdama nieko bendra su spektaklių statymu, tačiau kruopštus darbas, paieškos to, kas turėtų patikti žiūrovams, knygose ir internete, darnus darbas išklausant visas nuomones, parenkant tinkamus vaidmenis lėmė, kad kolektyvas neišsiskirstė, o tobulėjo. Aktoriai sako, kad tinkamas vaidmuo nereikalauja nei daugybės repeticijų, nei galvos skausmo, kaip vaidmenį prisijaukinti. Juk visi kolektyvo nariai turi savo darbus, o vaidybai skiria savo laisvalaikį. Nors Vida yra dramos kolektyvo režisierė, tačiau kartą ir Vidai teko suvaidinti labai svarbų vaidmenį spektaklyje „Kaip velnias akmenį nešė“. Tai turbūt visam gyvenimui įsiminė kolektyvui kaip vienas kurioziškiausių įvykių. Vida turėjo paleisti įrašą, kuriame turėjo užgiedoti gaidys ir trenkti perkūnas, tačiau paspaudus mygtuką įrašas nesuveikė. Tuomet stojo akimirka, kuri daug ilgesnė atrodė Vidai, nes reikėjo sumąstyti, kur tą gaidžio garsą gauti. Išpilta šalto prakaito, sukaupusi visas jėgas, Vida įkvėpė oro ir užgiedojo „kakarieku“, stvėrusi po ranka pasitaikiusius rakandus imitavo perkūno trenksmą. Kitą kartą, vaidinant Vievyje spektaklį „Prašvilpta laimė“, sulūžo akiniai, kurie buvo itin reikalingi vaidinimui. „O ką padariau“, - pasakė aktorius Gintautas Zelenkauskas, tuo išmušdamas iš vėžių kolegas. Po lengvo sąmyšio R. Jarockienė, susigaudžiusi kas nutiko, davė savo akinius, tačiau nuo stiprių akinių protinguolį vaidinusiam aktoriui galva ėmė svaigti. G. Zelenkauskas akinius tai dėjosi, tai nusiiminėjo, tačiau kaip profesionalus aktorius išsisuko per daug nenukrypdamas nuo scenarijaus.

Kolektyvas – didelė vertybė

V. Vičkačkienė sako, kad dramos kolektyvo aktorius sieja ne tik darbiniai santykiai, bet ir artima bičiulystė, užsimezgusi nuo pat pradžių. Gal kaip tik todėl Vidai ir nereikėjo kolektyvo ilgai įkalbinėti ateiti vaidinti. „Pasakė reikia, tai reikia“, - sako aktoriai. Negi niekada nekilo nesutarimų, teiravausi kolektyvo ir išgirdau, kad buvo kartas, kai kolektyvo vadovė buvo supykusi, tačiau plati šypsena išduoda, kad tas pyktis nebuvo tikras. Tai nutiko Vievyje, kur kolektyvas rodė spektaklį „Savižudis“. Laukdama, kol ateis gilutiškių eilė, Vida, įsitaisiusi tarp žiūrovų, sėmėsi patirties, o aktoriai laukė šalia scenos įrengtame dekoracijų kambarėlyje. „Vida, nueik nupirkti dešros, nes mūsiškę suvalgė“, - tokią žinutę kolegos išsiuntė prieš pasirodymą, kuriame kepeninė dešra turėjo būti naudojama pagrindiniame veiksme.

„Aš žinojau, kad jie daug ką gali iškrėsti, tačiau sunku buvo patikėti, kad jie tikrai galėtų tą dešrą suvalgyti. Gerai, kad tai buvo tik viena iš šmaikščių išdaigų, kurias jie tikrai moka krėsti“, - juokėsi Vida, prisiminusi seną istoriją.

Kokių svajonių turi kolektyvas, klausiau pašnekovų ir išgirdau, kad didžiausia svajonė, jog iš Gilučių neemigruotų vyrai, nes nebebus kam atlikti vyriškų vaidmenų. Aktoriai sutartinai mano, kad net tobulai nugrimuota ir vyriškais drabužiais apvilkta moteris scenoje neatstotų vyro, vaidmuo nebūtų tikroviškas.

Gilučių seniūnas Vytautas Baltulionis sako, kad Gilučių dramos kolektyvas yra didžiulė vertybė kaimui, nes tokių kolektyvų Lietuvoje mažai belikę. Seniai praėjo laikai, kai visi kaimai turėdavo savo dramos kolektyvus, o vaidinimus gausiai statydavo mokiniai mokyklose. Renginiai, pasak seniūno, žmones visada suvienija, o Gilučių dramos kolektyvui tai itin gerai sekasi.

Pokalbį su kolektyvu baigiame pozityviai. Gilučių aktoriai džiaugiasi, kad vietoje vyresniųjų aktorių vis atsiranda naujų, o tai reiškia, kad aktorių kolektyvas neturėtų pristigti.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.