Geriausias paminklas tremtiniams – kalbėjimas

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 19 birželio 2017 Atnaujinta: Pirmadienis, 19 birželio 2017

minėjimas.1

Julija KIRKILIENĖ

Minint Gedulo ir vilties dieną Elektrėnų kapinėse prie paminklo tremtiniams, meras Kęstutis Vaitukaitis sakė, kad geriausias paminklas be kaltės nuteistiesiems tremtiniams yra kalbėjimas.

Kalbėjimas iš lūpų į lūpas, kad šią tautos tragediją žinotų ateinančios kartos ir padarytų viską, jog tai nepasikartotų. Meras pasidalino įspūdžiais apie šios dienos minėjimą Seime, kur Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras monsinjoras Algirdas Jurevičius kalbėjo apie palaimintąjį Teofilių Matulionį, 16 metų praleidusį lageriuose, bet visiems savo piktadariams atleidusį.

Birželio 14 dienos pavakarę Gedulo ir vilties dienos paminėjimą organizavo Elektrėnų kultūros centras, kartu su tremtinių choru ir etnografiniu ansambliu „Runga“ paruošę kompoziciją „Kur tas dulkėtas traukinys“. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Elektrėnų filialo pirmininkė Silvelina Endriukaitytė padėkojo susirinkusiems bei organizatoriams už paminėjimą ir visus pakvietė bendrai maldai į Elektrėnų bažnyčią. Gėlių prie paminklo tremtiniams padėjo savivaldybės vadovai, Elektrėnų seniūnas Antanas Šalkauskas.

Tremtinių gretos vis labiau retėja, todėl į minėjimą susirinko negausus būrelis elektrėniškių. Dauguma patys ar jų tėvai, patyrę tremtį. Prie Bronės ir Petro Janošonių kapo sustojo būrelis žmonių, padėjo gėlių, uždegė žvakeles. Tai B. ir P. Janošonių tremtyje Irkutsko srityje gimusi dukra Regina Vincevičienė, jau Elektrėnuose gimęs sūnus Gintautas su žmona, Bronės sesuo Janina, tremtyje įsigijusi felčerės specialybę. Bronei Čiomanaitei-Janošonienei buvo 19, Janinai – 14 metų, kai ištremtos buvo kartu su tėvais. Kai vežė Petro tėvus, jis suspėjo pabėgti, bet vėliau savanoriu nusigavo pas tėvus. Iš Zarasų ir Rokiškio kilę Bronė ir Petras susipažino tremtyje, apsivedė, sugrįžę į Lietuvą prieglobstį rado Elektrėnuose, statė elektrinę. Čia jie atgulė ir amžino poilsio. Jų gyvenimo istoriją iš kartos į kartą liudija vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai. Dėl tokių liudijimų gal nebeteks ateinančioms kartoms rašyti eilių, kokias montaže skaitė Nijolė Skorubskienė: „…Taigos glūduma begalinė. Už tūkstančių mylių – Tėvynė…“.

Share

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.