Virginija JACINAVIČIŪTĖ
Alkoholio suvartojimo statistika Lietuvoje šokiruoja. Baimę dėl situacijos Lietuvoje ir mūsų šalies ateities beveik kasdien sustiprina protu nepaaiškinami nusikaltimai, įvykdyti neblaivių ar nuo narkotikų apsvaigusių asmenų. Reaguodama į šią liūdną statistiką prezidentė Dalia Grybauskaitė pernai inicijavo nacionalinę socialinio saugumo kampaniją „Už saugią Lietuvą“, prie kurios prisijungė daugybė žinomų Lietuvos žmonių. Kovo 31-ąją Elektrėnų savivaldybės posėdžių salėje vyko konferencija, kurioje socialinės paramos ir švietimo įstaigų vadovai bei socialiniai darbuotojai diskutavo, kaip padėti socialinės rizikos šeimoms, ką gali nuveikti kiekvienas, kad Lietuva taptų šalimi, kurioje būtų gera gyventi kiekvienam.
Liūdna statistika
Renginį pradėjo savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis, pirmiausia paminėdamas socialinius darbuotojus, kurie kiekvieną dieną būna arčiausiai tų žmonių, kurių gyvenimuose belikę mažai šviesos, tų, kurie dieną pradeda su mintimi, kur gauti alkoholio, tų, kuriems alkoholis svarbiau nei savo vaiko šypsena. Socialiniai darbuotojai kasdien stengiasi, kad šviesa į žmogaus gyvenimą sugrįžtų, nors patiems tenka nemažai karčių žodžių ir keiksmų išklausyti. Meras pripažino, kad socialinių darbuotojų darbas labai atsakingas, o progų jiems padėkoti pasitaiko nedažnai.
Į renginį buvo pakviesta elektrėniškių išrinkta Seimo narė, Seimo Priklausomybių prevencijos komisijos pirmininkė Laimutė Matkevičienė, kuri akcentavo, kad Lietuvoje priskaičiuojama apie 15 įvairių priklausomybių, o pasaulyje jų yra apie šimtas. Pasak pirmininkės, šios priklausomybės netrukus pasieks ir Lietuvą, todėl svarbu ieškoti sprendimų, kaip tas priklausomybes pažaboti.
Prieš pradedant diskusiją su elektrėniškiais, kampaniją „Už saugią Lietuvą“ pristatė prezidentės patarėja Aira Mečėjienė, kuri pasinaudodama vaizdine medžiaga parodė, kas laukia šalies, jei atsakingos institucijos ir dauguma žmonių nesigriebs pokyčių. Jau dabar Lietuva pirmauja pasaulyje tarp šalių, suvartojančių daugiausiai alkoholio – 14 l gryno alkoholio tenka kiekvienam vyresniam nei 15 metų gyventojui. Jei pokyčių nebus, 2025 metais šis kiekis sieks jau 17,5 l. Nesunku nuspėti, kad situacija taptų dar kritiškesnė, nes padaugėtų nelaimingų žmonių, neprižiūrimų vaikų, šeiminių konfliktų, savižudybių. „Mūsų tiek mažai beliko, o mes dar paliekame vaikus be priežiūros“, – liūdnu pastebėjimu diskusiją pradėjo A. Mečėjienė.
Trūksta funkcijų paskirstymo
Savivaldybėje gyvena apie 160 socialinės rizikos šeimų, kuriomis rūpinasi Elektrėnų socialinių paslaugų centras. Kiekvieną dieną socialinės darbuotojos lanko socialinės rizikos šeimas, kuriose vienas iš tėvų ar netgi abu piktnaudžiauja alkoholiu ar narkotikais. Šiose šeimose vaikai dažnai perima tėvų gyvenimo įpročius ir tampa socialinės rizikos paaugliais. Dalytė Kutyrevienė nuo savivaldybės įkūrimo vadovauja Elektrėnų socialinių paslaugų centrui, jai gerai žinomos problemos, su kuriomis susiduria įstaigos, besirūpinančios šiomis šeimomis. D. Kutyrevienės manymu, trūksta aiškaus reglamentavimo, už ką atsakinga kiekviena institucija. Rūpinimasis socialinės rizikos šeimomis, pasak direktorės, turėtų būti tarsi mechanizmas, kuris veikia tinkamai tik tuomet, jei kiekvienas sraigtelis gerai atlieka savo funkciją. Kaip pavyzdį D. Kutyrevienė apibūdino žmogų, turintį priklausomybę nuo alkoholio. Socialiniai darbuotojai dirba, kad motyvuotų žmogų gydytis, tačiau gal tai sveikatos įstaigų reikalas, gal Psichikos sveikatos centras ar Priklausomybės ligų centras turėtų imtis iniciatyvos, kad į blaivų gyvenimą sugrąžintų alkoholizmu sergantį žmogų?
Yra ir tokių situacijų, kai vyriausybinių įstaigų darbas dubliuoja nevyriausybinių organizacijų darbus. Jei socialinio pedagogo pagalbą vaikas gauna Vaikų dienos centre, tai ar reikia tam pačiam vaikui analogišką pagalbą teikti ir mokykloje? Sėkmės atvejais, pasak D. Kutyrevienės, didesnių diskusijų nekyla, tačiau kai atvejai nebūna sėkmingi, prasideda diskusijos dėl atsakomybės ribų. Elektrėnų savivaldybė maža, čia vieni kitus pažįsta, todėl konfliktų nekyla, tačiau aiškus funkcijų reglamentavimas būtų naudingas visoms Lietuvos savivaldybėms. D. Kutyrevienė džiaugėsi, kad ši diskusija įvyko Elektrėnuose, nes problema opi ir reikia ieškoti būdų, kaip ją išspręsti. „Šitas problemas gali išspręsti tik įstaigų bandradarbiavimas“, – sakė D. Kutyrevienė.
Socialinis Darbo biržos darbas
Prie bendro diskusijų stalo Elektrėnuose susėdo keliolika vadovų, dirbančių Lietuvos įstaigose, vienaip ar kitaip susijusiose su priklausomybės ligomis sergančiais žmonėmis ir jų artimaisiais: Vilniaus priklausomybės ligų centro, Valstybinio psichikos sveikatos centro, NVO Vaikams konfederacijos ir kitų įstaigų atstovai. Bene labiausiai savo patirtimi nustebino Kauno teritorinės darbo biržos direktorius Tautvydas Bielozarevičius su kolege Vida Grašiuviene. Matydamas, kaip sparčiai daugėja žmonių, kurie dėl priklausomybių iškrenta iš darbo rinkos, direktorius sumanė teikti ne tik darbo pasiūlymus, bet ir organizuoti socialinę pagalbą, kuri didelei daliai žmonių padėjo išgyti nuo priklausomybių ir integruotis į visuomenę. Šią veiklą konferencijos dalyviams plačiau pristatė psichologė Vida Grašiuvienė, bendraujanti su žmonėmis, negalinčiais dirbti dėl savo karčios gyvenimiškos patirties. Psichologė detalizavo vieną atvejį, kai 18 -metis vaikinas negalėjo įsidarbinti. Užuot jaunuolį siuntinėjusi nuo darbdavio pas darbdavį, psichologė stengėsi su vaikinu susidraugauti, kad jis taptų atviresnis. Kalbantis paaiškėjo, kad vaikinas išgyvena didelę socialinę atskirtį, kad piktnaudžiauja alkoholiu, yra bandęs nusižudyti. Psichologė nepaleidžia šio žmogaus iš akiračio, jis visuomet jaučia emocinę paramą. Žmogui priskiriamas psichoterapeutas, kuris padeda sveikti. Darbo biržos psichologė važiuoja kalbėtis su psichoterapeutu ar situacijos paaiškinti felčerei, kuri apibaria vaikiną po to, kai šis vėl bando nusižudyti, o brolis iškviečia pagalbą. Tai ne epizodas iš kino filmo, o realūs veiksmai, kurių griebiasi Kauno teritorinė darbo birža, kad ištrauktų žmogų iš priklausomybių liūno ir pastatytų ant kojų. Ir tai, pasak T. Bielozarevičiaus, nieko nekainuoja. Tereikia tik pakeisti požiūrį į darbą. Savo vykdomą veiklą direktorius paaiškina trumpai: „Pamiršti visuomenės nariai nukeliauja brangesniu valstybei keliu“.
Modelis, kurį pasitelkia darbo birža, išsiskiria holistiniu požiūriu, kuris koncentruojamas ne tik į darbo rinką. Tai į kūną, psichiką ir aplinką sukoncentruotas požiūris. Jei žmogus nepakankamai gerai jaučiasi, turi priklausomybių, psichologinių problemų, ar gyvena aplinkoje, kuri jam daro neigiamą įtaką, tikėtina, kad integruotis į darbo rinką jam bus sunkiau. Savo darbuotojų bei socialinių partnerių pagalba Darbo birža pradeda lengvinti integracijos procesus, išsiaiškindama kliento poreikius bei nuoširdžiai ir profesionaliai jam padėdama.
Padėkime pasveikti
Kauno teritorinės darbo biržos pavyzdys gražus ir labai įkvepiantis, tačiau socialinį darbą dirbantys žmonės žino, koks sunkus ir be žymių rezultatų būna socialinis darbas. Priklausomybių turinčių žmonių gyvenimas tarsi amerikietiški kalneliai, kupini pakilimų ir kritimų. Rodos, jau pavyksta motyvuoti žmogų blaiviam gyvenimui, tačiau netrukus žmogus vėl įninka į priklausomybes. Tačiau renginyje dalyvavę specialistai sutartinai kalbėjo, kad atkrytis dar nereiškia, kad žmogui nepavyks pasveikti. Kartais tokių kritimų būna ir keliasdešimt, tačiau galiausiai žmogui pavyksta suimti save į rankas. Tam reikia didelių pastangų, o kiekvienas žmogus, turintis savo aplinkoje nuo žalingų įpročių priklausomą žmogų, gali padėti. Svarbu, kad šeimos nariai ar kolegos tinkamai reaguotų, paskatintų ieškoti išeities. Lietuvoje gausu įstaigų, kurios teikia pagalbą turintiems priklausomybių. Tai Psichikos sveikatos centrai, Priklausomybės ligų centrai, Priklausomybės ligų reabilitacinės ligoninės, Anoniminių alkoholikų bendrijos. ir kt. Elektrėnų savivaldybėje, Latvių kaime, taip pat veikia krikščioniškas reabilitacijos centras „Naujasis gyvenimas“. Ši įstaiga nuo narkotikų ir alkoholio priklausomybių jau išgelbėjo dešimtis žmonių, bet reikiamos valdžios paramos dar nesulaukė.
Socialinės paramos skyriaus vedėja renginyje užsiminė, kad sunkiausia motyvuoti žmones gydytis, nes ligoniai dažnai nepripažįsta, kad tai, kas su jais vyksta, jau yra liga. O dar blogiau, kai paauglių priklausomybių nepripažįsta tėvai, tuomet specialistai net ir labai norėdami negali padėti.
Dvi valandas susirinkusieji ieškojo sprendimų, nuskambėjo daug pasiūlymų ir idėjų, kurios vargiai tilptų į vieną laikraštį. Visos kalbos vedė į strateginių pokyčių, kurie lemtų situacijos gerėjimą, poreikį kiekvienoje savivaldybėje, į bendradarbiavimą, kuriame būtų mažiau formalumų ir daugiau laisvės veikti, tarp institucijų. Po konferencijos dalyviai neskubėjo skirstytis, vis rasdami neapkalbėtų, aktualių klausimų. Norisi tikėtis, kad ši konferencija, kaip sakė meras K. Vaitukaitis, nebus tik „paukščiukas“ popieriaus lape, kad diskusijos virs realybe, Lietuva taps ta šalimi, kuri bus minima ne liūdniausioje statistikoje, o sąraše tų šalių, kuriose gera ir saugu gyventi.