Mes gyvename informacinių-komunikacinių technologijų apsuptyje. Ieškoti informacijos internete, per sekundę išsiųsti laišką į kitą pasaulio kraštą, matyti ne tik savo šalies televiziją – mums įprasta kaip kvėpuoti. Gyvenimas daug patogesnis, greitesnis ir paprastesnis, tačiau šiuolaikinės technologijos dėl savo galios, deja, jau tapo ir karo įrankiu. Apie informacinį karą itin aktualu kalbėti dabar, kai mūsų kaimynė Rusija nė nemano stengtis eiti draugiškos kaimynystės linkme. Kaip vykdomas informacinis karas, kokios priemonės jame pasitelkiamos, rajoninių laikraščių žurnalistai domėjosi Užsienio reikalų ministerijos suorganizuotame seminare. Apie propagandą ir priešiškas informacines operacijas Lietuvoje pasakojo Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento viršila Tomas Čeponis.
Iškraipo istoriją
Lietuvoje itin platus rusiškų kanalų pasirinkimas ir tai nebūtų nieko blogo, jei tie kanalai nebūtų perpildyti propaganda. Ar galima numoti ranka, kai išsišokėlis politikas Vladimiras Žirinovskis per televiziją porina, kad Vilniaus kraštas priklauso Baltarusijai, kai per įvairius Rusijos kanalus rodomi žemėlapiai, kuriuose išskirtos neteisėtos Lietuvos žemės. Šie pareiškimai – tik dalis informacinio karo, kuris vykdomas pasitelkiant istoriją, kuri Lietuvoje laikoma mokslu, o Rusijoje tėra vienas iš užsienio politikos įrankių. Todėl rusų propagandistai laisva ranka pakreipia istoriją taip, kaip jiems naudinga ir siekia sugriauti mūsų šalies pamatus tvirtindami, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) paveldėtoja yra Baltarusija, kad LDK valdovai buvo slavai. 1940 metų Lietuvos okupacija traktuojama kaip laisvas lietuvių prisijungimas prie Sovietų Sąjungos ar kaip išsigelbėjimas nuo nacizimo. Partizanai rusų istorijoje yra ne kas kita, kaip banditai ar žydšaudžiai. Didelė grėsmė, kada priešiškos kitos šalies jėgos deda pastangas pakreipti žmonių mąstymą sau patogia linkme, tačiau dar blogiau, kai tokios jėgos veikia šalies viduje. Plačiai pagarsėjo Socialistinio liaudies fronto pirmininko Algirdo Paleckio žodžiai, kad sausio 13-osios naktį „savi šaudė į savus“. Tiesa, teismas išteisino politiką, traktuodamas, kad jis tik išsakė kitų šaltinių nuomonę.
Kyla klausimas, ko siekia Rusija, skleisdama tokio pobūdžio žinutes. Atsakymą pateikia Tomas Čeponis. Pirma – diskredituoti Lietuvos įvaizdį, antra – menkinti pasididžiavimą savo šalies istorija, diskredituoti partizanus ir jų veiklą, menkinti tautos identiteto formavimui svarbias datas, menkinti pačią lietuvių tautą.
Veikia per kultūrą
Be istorijos yra platus spektras kitų sričių, kurias Rusija išnaudoja propagandai, pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenė, NATO, ES, Lietuvos Lenkijos santykiai, kultūra, sportas, energetika, skriaudžiami vietiniai rusakalbiai, Lietuvos užsienio politika.
Tomo Čeponio teigimu, itin svarbi sritis propagandai yra kultūra ir menas, todėl, kad per jausmus žmogų lengviau paveikti. Tai ne naujas sumanymas, dar 1940 metais propagandos asas Jozefas Gebelsas sukurė „kultūrbolševizmo“ terminą, apibūdinantį procesą, kuriame prisidengus kultūra buvo skleidžiamos komunistinės idėjos. Kodėl kultūra tinka informacinėms operacijoms, atsako ir profesorius Aleksandras Selivanovas. Jis teigia, kad „kultūra yra pagrindinis būdas formuoti visuomenėje žmonių sluoksnį su transformuotomis vertybėmis, kurie tampa kitos kultūros nešiotojais ir vykdo kitos valstybės užduotis ir tikslus būdami savo šalies teritorijoje“. Todėl nėra ko stebėtis, kad mus linksminti atlikėjai iš Rusijos atvyksta mums svarbių švenčių metu. Štai Dima Bylan Lietuvoje koncertavo vasario 23-ąją, kuri Rusijoje minima kaip Tėvynės gynėjų diena, o pernai aneksuotame Kryme nufilmavo savo dainos klipą. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Lietuvoje koncertavo jaunoji rusų žvaigždė Stasas Pajecha, o legendinė rusų grupė „Ruki Vverh“ iškart po Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimo, vasario 17–18 dienomis.
2015 metais į Lietuvą planavo atvykti į Juodąją jūrą nukritusiame lėktuve žuvęs Aleksandrovo ansamblis, tačiau tuomet ansamblio Lietuva neįsileido, kaip Latvija bei Estija. Savo turą po Europą ansamblis rengė „Sovietų Sąjungos pergalės Didžiajame tėvynės kare 70 -čiui paminėti“ ir akcentavo, kad koncertai vyks Europos šalių sostinėse, kurias „Raudonoji armija išlaisvino nuo užpuolikų vokiečių fašistų“. Visi turėtume žinoti, kad tai nebuvo joks išlaisvinimas, o antroji sovietų okupacija.
Šlovino Staliną
Pratęsiant mintį, norėčiau priminti dar vieną informacinio karo atvejį, kuris įvyko liepą ir buvo aprašytas internetiniuose portaluose. Knygų mėgėjui užkliuvo viename knygyne pardavinėjama rusų propagandisto Nikolaj Starikov knyga „Stalin. Prisimename kartu“. Pasaulyje išties gausu istorinių knygų apie garsius pasaulio piktadarius, kurie lengva ranka kankino, skriaudė, pasmerkė myriop milijonus žmonių, jos nėra draudžiamos. Tačiau ši knyga, laimė, buvo demaskuota pačiu laiku ir išimta iš prekybos. Kodėl išimta, atsako jau knygos anotacija, kurioje rašoma „Nėra kito tokio valstybės veikėjo, kurį kaltintų dėl daugybės nepadarytų nusikaltimų“. 2 tūkstančių tiražu išleistoje knygoje diktatorius Josifas Stalinas, pražudęs daugybę žmonių, buvo paverstas kone didvyriu – „didžia istorine asmenybe, garbingu politiniu lyderiu“, o tikruosius faktus aprašę istorikai apkaltinti istorijos klastojimu. Šioje 400 puslapių knygoje aprašytų dalykų net negalima vadinti propaganda, greičiau jau cinišku melu. „…1940 m. Stalinas grąžino į vienos valstybės sudėtį Latviją, Lietuvą ir Estiją. Kodėl „grąžino“? Todėl, kad jų išėjimas iš Rusijos imperijos sudėties buvo absoliučiai neįstatymiškas“,- citata iš šiais metais išleistos knygos. Kaip jau minėta, šis demagoginis leidinys ilgai knygynuose neužsibuvo, tačiau tuo istorija nesibaigė. Leidėjams užteko įžūlumo tas knygas Kalėdų proga išdalinti Lietuvos bibliotekoms. Tačiau bibliotekos ant tokio jauko neužkibo ir į lentynas šios knygos nepateko.
Būtinas atsparumas
Įprastas karas vyksta sausumoje, ore ir jūroje, o informacinio karo laukas – internetas, laikraščiai, radijas, televizija, todėl mes visi dalyvaujame tame kare, o kartais net nesuprasdami padedame tą karą vykdyti ne savo šalies labui. Kad prisidėtume prie karo, užtenka tik Facebook paskyroje pasidalinti propagandistų paruošta informacija ar tiesiog išgalvotą istoriją perpasakoti kitiems ir taip ją išplatinti. Kiekvienai šaliai reikalinga gyventojų parama, motyvuoti ir nesuklaidinti piliečiai, todėl kiekvienas turime elgtis atsakingai – kritiškai vertinti išgirstą informaciją, atkreipti dėmesį į informacijos šaltinį. Nenuostabu, kad mes pasimetame informacijos gausybėje, nebegalime atskirti, kas tiesa, o kas melas. Ši būsena – natūrali informacinio karo pasekmė, kuri mus išvargina ir ilgainiui sukelia apatiją aplinkiniams įvykiams arba blogiausiu atveju priverčia patikėti iškraipytais faktais. Norėtųsi tikėti, kad propaganda labiau veikia vyresnius, gyvenusius Sovietų Sąjungos sudėtyje, jaučiančius nostalgiją tam metui, tačiau tyrimai rodo, kad jeigu tėvai mano, kad sovietiniais laikais gyventi buvo geriau, tai dažniausiai taip galvoja ir jų vaikai. Svarbu žinoti, kad tuos jausmus gerai žino ir propagandistai, kurie veikia šūkiais „tada buvo geriau“ arba „lietuviai ir rusai – viena tauta“. „Ta mitologija, kuri bando pateikti kažkokios Sovietų Sąjungos didybės vaizdinį, yra tvirtovė, kuri laiko Putino režimą valdžioje, – sakė VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius. – Jeigu sugrius ta mitologija Rusijos viduje, tai suklibės ir pats Putino režimas“.
Taigi, norėdami išvengti mums brukamų nuodų, turėtume būti kritiškesni mus pasiekiančiai informacijai, paklausti savęs, kokiu tikslu tai sakoma. Dauguma žmonių turi palydovines televizijas, mėgsta žiūrėti rusiškus kanalus, tačiau įsijungdami rusiškus kanalus prisiminkite, kad didžioji dalis rusų žiniasklaidos – rusų valdžios oficiozai, tad ar verta aklai tikėti tuo, ką girdime ar matome?