Albina SIDARAVIČIENĖ
Devynių mėnesių nuolatinę pradinę karo tarnybą LR Seimas sugrąžino 2015 m. pavasarį. Tai buvo padaryta atsižvelgiant į pasikeitusią geopolitinę situaciją ir valstybės saugumui kylančias grėsmes. Sugrąžinus šauktinių tarnybą, siekiama užtikrinti tinkamą piliečių pasirengimą ginti savo valstybę.
Povilas Kumeliauskas, 2015 m. pavasarį baigęs Elektrėnų ,,Versmės“ gimnaziją, ilgai nedvejodamas savanoriškai pasirinko privalomąją pradinę karo tarnybą. Tais metais spauda mirgėjo nuo minčių apie šauktinius – vieni teigė, kad tai reikalinga ir būtina, kiti neigė ir buvo nepatenkinti. Povilas turėjo savo nuomonę ir nesiblaškė – jis tarnaus tėvynei.
Kalbiname Povilą ir klausiame, kodėl jis savanoriškai pasirinko privalomąją karo tarnybą, juk nemaža dalis abiturientų svajoja apie studijas savo šalyje ar užsienyje ar net emigraciją?
Žinoma, aš irgi svajojau baigęs gimnaziją studijuoti, bet viskas susiklostė kiek kitaip, o tai nereiškia, kad blogai. Dar nuo mažumės norėjau būti policininku, gal todėl, kad mūsų kaimynas buvo Elektrėnų policijos komisaras Rimantas Stanevičius. Mane žavėjo šis žmogus, visada pasitempęs, mandagus, dėvintis uniformą. Vaikiška svajonė neišblėso ir, likus metams iki gimnazijos baigimo, ėmiau rimtai domėtis, kaip tapti policininku. Išsiaiškinau, kad dėl sveikatos negaliu studijuoti ten, kur labiausiai traukia širdį. Svarsčiau, ką norėčiau ir galėčiau veikti, bet net baigęs gimnaziją nebuvau apsisprendęs, todėl nepuoliau studijuoti ten, kur priims, o norėjau susivokti, kaip man derėtų pasielgti, kokiu gyvenimo keliu pasukti. Man į pagalbą atėjo šeima, kuri patarė eiti į kariuomenę, atlikti pareigą ir tada apsispręsti, ką studijuoti. Nelaukdamas šaukimo savo noru užsiregistravau ir buvau pakviestas atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karinę tarnybą (toliau – NPPKT), net gavau savanorio privilegijų, t.y. galimybę pasirinkti, kur ir kuo tarnauti. Norėjau tapti pėstininku. Buvau paskirtas į Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotąjį pėstininkų batalioną Rukloje (Jonavos r.). Taip tapau žmogumi, tarnaujančiu Lietuvos valstybei. Apie emigraciją, kaip išsigebėjimą, niekada nesvajojau, ir ne todėl, jog manau esąs išskirtinis Lietuvos patriotas, o todėl, kad myliu savo artimuosius ir nenoriu jų palikti, nuo jų nutolti, susvetimėti.
Prašome paaiškinti, ką reiškia tarnauti kariuomenėje, kuo Jūs, kariai, esate užimti?
Pirmuosius 3 mėnesius vyko baziniai kario kursai, tai tarsi kariuomenės pradžiamokslis, mus mokė karinės taktikos, inžinerijos, topografijos, rikiuotės, ryšių ir medicinos, susipažino su ginklais ir ryšio priemonėmis. Užsiėmimai vykdavo ir dalinio teritorijoje, ir Gaižiūnų poligone, ir Kazlų Rūdos miškuose.
Praėjus bazinį kario kursą, mums buvo skirtos pareigos, atsižvelgiant į mūsų gebėjimus, tarnybos rezultatus. Aš tapau Štabo kuopos apsaugos būrio II skyriaus šauliu bei būrio vedliu. Likusį NPPKT laiką mes mokėmės veikti savo dalinio sudėtyje, tobulinome gebėjimą kovoti mūšio lauke pagal mums priskirtas specialybes bei pareigas.
Atlikę NPPKT, buvę šauktiniai gali pretenduoti į profesinę karo tarnybą pagal savo įgytą specialybę. To nepadarę kariai įtraukiami į Lietuvos kariuomenės parengtojo rezervo sąrašus. Taigi tarnauti kariuomenėje tai – atlikti pareigą tėvynei, įgyti karinį pasirengimą, galimybė siekti karjeros Lietuvos kariuomenėje.
Ar viskas kariuomenėje klostėsi taip sklandžiai, kaip čia mums išdėstėte?
Aišku, Jums pateikiau apžvalgą, tarsi visos tarnybos santrauką, iš tiesų ne viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Turiu prisipažinti, kad pirmąsias tris savaites ne tik aš, bet didelė šauktinių dalis suabejojome savo pasirinkimu, norėjome viską kuo greičiau baigti. Tik atvykus mums pasirodė per griežta dienotvarkė, per daug įsakymų, per daug skubėjimo. Nesakau, kad į kariuomenę atėjo dykaduoniai, bet nebuvome pratę viską daryti tiksliai nurodytu laiku ir tvarkingai. Pavyzdžiui, keldavomės, mano galva, labai anksti (05.45 val.), per 5-10 min. privalėjome apsiprausti, apsirengti, pasikloti lovą ir ne bet kaip, o taip, kad visos mūsų kambario lovos būtų tarsi viena, lyg klonuotos, ir laiku suspėti į kuopos rikiuotę. Ten patikrindavo, ar visi kariai išsirikiavo, jeigu ko nors trūksta, mes stovime, laukiame, o budintis ieško, kol randa kokį vėluojantį tualete ar nespėjusį pasikloti lovos. Negaliojo jokie pasiaiškinimai, privalai būti rikiuotėje ir informuoti vadą, jei nutiko kas nors netikėta, pavyzdžiui, blogai jautiesi, susirgai, ir tik gavęs vado leidimą gali kreiptis į medikus, kurie tave gydys, o esant būtinybei atleis nuo užsiėmimų.
Ir taip visą mielą dieną: komandos, skubėjimas, rikiuotės, pratybos, sportas, mokymai. Nenuostabu, kad galvoje sukasi viena mintis: „Kaip greičiau dingti iš čia“ . O mūsų vadai vis kartojo, kad Lietuvos karys turi gerai išmanyti šiuolaikinę karybą, būti pasiryžęs ginti Tėvynę, būti ištvermingas, punktualus, nepriekaištingos išvaizdos. Ir mes stengėmės pateisinti vado lūkesčius. Pamažu pripratome prie tvarkos, nebekilo noras ginčytis su vyresniais pagal rangą, nes supratome, jog vado įsakymai nesikaitalioja pagal mūsų pageidavimus.
Gal kokias pirmas tris savaites buvo sunku priprasti valgyti nurodytu laiku, o ne užkandžiauti, kada patinka. Maitino mus skaniai, sočiai. Meniu įvairus: pusryčiams ir blynai, ir varškė, ir košės, pietums ir kotletai, ir kugelis, ir balandėliai, gaila, bet nesulaukėme cepelinų. Labiausiai vakarienei visi mėgome bandeles su aguonomis, dabar jau galiu pasakyti, jog dažnas jas slapčia išsinešdavome iš valgyklos ir slėpdavome kambaryje, o suvalgydavome eidami miegoti. Dabar net sunku paaiškinti tokį mūsų skyriaus karių elgesį.
Man, sportavusiam nuo mažumės, rytinės mankštos ir fizinio pasirengimo užsiėmimai nekėlė didelių rūpesčių, bet kai kuriems šauktiniams, ypač tiems, „atšokusiems nuo kompiuterio“, tai buvo vargo vakarienė, teko gerokai pasitreniruoti.
Ar kariuomenėje vien sunkumai lydi karius, ar buvo kas nors malonaus, įdomaus?
Tik atvykus maloniai nuteikė gyvenamoji aplinka, nes kareivinėse buvo atlikta patalpų renovacija, atnaujinti baldai, laisvalaikio zona, netrukus sužinojome, kad labai gerai įrengtas medicinos punktas.
Man įsiminė diena, kai davėme priesaiką. Mokomojo pulko rikiuotės aikštėje Rukloje vyko NPPKT karių priesaikos ceremonija. Rukloje prisiekė gausus būtys šauktinių, tarnybą pradėjusių Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ kunigaikščio Vaidoto mechanizuotajame pėstininkų batalione. Iki šiol mane dar jaudina, įpareigoja duota priesaika: „Aš, Povilas Kumeliauskas, be išlygų prisiekiu ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, negailėdamas jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę, sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus ir savo vadų įsakymus, saugoti visas man patikėtas paslaptis; pasižadu būti doras ir garbingas Lietuvos karys“ . Priesaikos diena pasirodė nepaprastai didinga ir įsimintina, o ritualas – iškilmingas. Suvokiau – laikytis priesaikos man bus šventa pareiga, ją sulaužyti – didelis nusikaltimas. Manau, visiems suprantama, kad dauguma šauktinių tą dieną labai jaudinosi.
Po priesaikos Mokomajame pulke mes, kariai, ir mūsų artimieji galėjome apžiūrėti Lietuvos karių ir sąjungininkų naudojamą techniką ir ginkluotę, aprodyti artimiesiems karių gyvenamąsias patalpas ir pasivaišinti kariškomis vaišėmis.
Geriausia diena Rukloje buvo penktadienis, kadangi savaitgaliais buvo leidžiama išvažiuoti namo. Tų savaitgalių visi laukdavome, tik kartais jie tapdavo labai liūdni, nes vadas už drausmės pažeidimus gali taikyti nuobaudą – draudimą išeiti iš tarnybos vietos, o tai reiškia, kad negalėsi vykti namo.
Mane labai nudžiugino tai, kad gavau pasiūlymą žaisti tarptautinėse Baltijos šalių ledo ritulio varžybose, gaila, bet dėl traumos žaisti negalėjau. Dar besimokydamas susidomėjau ledo rituliu, ėmiau treniruotis, todėl kariuomenėje mano gebėjimas žaisti buvo įvertintas.
Ir dar, kokia tarnyba be draugų. Labai greitai susiradau draugų, su kuriais tarnyba lengvesnė, patrauklesnė.
Dabar, jau baigęs tarnybą, prie teigiamų dalykų priskirčiau ir tai, jog kariuomenė išmokė mus disciplinos, mes tapome fiziškai stipresni.
Kokie paskatinimai, nuobaudos ir už ką taikomi kariams?
Už pavyzdingą tarnybą kariai skatinami skyriaus vado, būrio vado, kuopos vado ar netgi bataliono vado padėkomis arba jiems suteikiamas aukštesnis laipsnis. Nuobaudos nėra atsitiktinės. Galioja Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statutas, kurio nevalia pažeisti. Jeigu karys pažeidė drausmės statutą, jam skiriama nuobauda. Man tarnaujant nepasitaikė rimtų drausmės pažeidimų. Dažniausi buvo šie: vėlavimas, nenuvalyti batai, nenuskusta barzda, netvarkingai paklota lova, neprižiūrėtas ginklas, už tokius pažeidimus mums dažniausiai skirdavo papildomas tarnybos užduotis arba drausdavo išeiti iš tarnybos vietos. Blogiausia, kad papildomas užduotis tekdavo atlikti laisvu nuo tarnybos laiku karinio vieneto teritorijoje. Įsivaizduokite, jog po sunkios darbo dienos, kai ateina laisvalaikis, tu privalai atlikti papildomas užduotis. Gerai prisimenu, kad tarnybos pradžioje man buvo skirta griežta nuobauda už netvarkingai paklotą lovą, nenublizgintus batus, laisvalaikiu per 3 val. turėjau padaryti 550 atsispaudimų. Kartą per pratybas visas mūsų skyrius gavo kolektyvinę nuobaudą už neprižiūrėtus ginklus. Teko 1 km šliaužti, 0.5 km eiti pritūpus žąsele ir visą likusią naktį valyti ir blizginti ginklus. Užteko vienos pamokos ir mūsų ginklai visada buvo tvarkingi, nes sakoma, kad ginklai – tai antra kario galva.
Koks yra karių laisvalaikis?
Atrodė, kad kiekvienos dienos geriausia dalis yra laisvalaikis (3 val.). Tada gali žiūrėti TV, sportuoti, kalbėti telefonu, bibliotekoje skaityti knygas. Kai kam labai patiko stalo žaidimai. Gali pasirodyti, kad toks laisvalaikis neįdomus, bet mums jis teikė džiaugsmą. Jau minėjau, kad turėjome laisvus savaitgalius.
Ar greit prabėgo tarnyba?
Laikas keistas dalykas, jis bėga arba vos slenka. Kai tarnavau, buvo visaip: laikas ir šuoliavo, ir vėžlio žingsniu slinko. Dabar atrodo, kad labai greitai tarnyba prabėgo. Gerai prisimenu paskutines pratybas Pabradėje. Pratybų „Geležinis vilkas” metu treniravomės mes, Kunigaikščio Vaidoto ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotųjų pėstininkų batalionų nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai. Kartu su mumis užduotis vykdė sąjungininkai iš Lenkijos bei JAV. Mano skyriaus užduotis buvo apsaugoti bataliono vadą, o būrys saugojo vadavietę. Užduotį sėkmingai įvykdėme ir tuo didžiavomės. Liepos antroje pusėje mano tarnyba buvo baigta, nors buvo siūloma pretenduoti į profesinę kario tarnybą (PKT) pagal įgytą specialybę. Abejojau dėl sveikatos, todėl atsisakiau. Aš, kaip ir visi, atlikę NPPKT, esu įtrauktas į Lietuvos kariuomenės parengtojo rezervo sąrašus.
Kokie ateities planai?
Atitarnavęs kariuomenėje, grįžau į HAVI Logistics, UAB Vievyje, į darbą, kurį dirbau iki tarnybos. Kitais metais planuoju studijuoti, nes paragavęs kario duonos ir pamėginęs ją pats užsidirbti, aiškiai supratau du dalykus: kokiu gyvenimo keliu man reikia pasukti ir kad kariuomenėje radau tikrų draugų, su kuriais jau organizavome susitikimą ir dar ne kartą susitiksime.
Dėkojame už pokalbį ir linkime Povilui sėkmės.