Ne pagal planą – dažnai sakome, kai nutinka kažkas neplanuoto. Žiniasklaidoje toks terminas taip pat dažnas. Nors projekte „Prasmingi darbai vienija žmones“ dabar rašome apie dabartinę kariuomenę, tačiau turime pasidalinti naujai surastomis žiniomis apie tarpukario pasieniečių darbą.
Dalinamės, nes negalime nepasidalinti.
Lietuva – paribio valstybė. Prisiminkime: tarpukario metais Lietuvos siena ėjo kone per patį valstybės vidurį, beveik pro pat Panerius, Vievį, Daugirdiškes. Apie to meto pasieniečių darbą bei gyvenimą kalbėjomės su Kaišiadorių muziejaus direktoriumi Olijardu Lukoševičiumi, neseniai rinkusiu informaciją apie to meto pasienį ir pasieniečių darbą archyvuose.
Kaip buvo organizuota pasieniečių veikla?
Pasienio policijos uždavinys buvo politinė ir ekonominė sienos apsauga – kontroliuoti, kad nebūtų neteisėtai kertama siena (administracinės linijos gyventojai turėjo lengvatų), nebūtų gabenama kontrabanda. Nuo 1924 m. Lietuvos pasienio apsauga buvo pavesta pasienio policijai, kuri perėmė sienų apsaugą iš Krašto apsaugos ministerijos, o demarkacinė linija su Lenkija nuo 1929 m. pavadinama administracine linija.
Vienas iš pasienio policijos padalinių buvo pasienio policijos Trakų baras, jo centras – Kaišiadoryse. Trakų baro ribos sutapo su rytinėmis Trakų apskrities ribomis (85,6 km), todėl už pasienio policijos Trakų baro veiklą buvo atsakingas ir Trakų apskrities viršininkas. Šis baras buvo skirstomas į 6 rajonus ir 20 sargybų. Pirmasis ir antrasis rajonai buvo Onuškio valsčiaus teritorijoje. Pirmojo rajono viršininko buveinė buvo Kaniūkuose. 1937 m. rajone tarnavo rajono viršininkas, vachmistras, 3 vyresnieji policininkai ir 22 policininkai (vienai sargybai teko po vieną vyr. policininką ir 7 policininkus).
Pirmojo rajono riba apėmė beveik 11 km, ėjo nuo kelio Verdakiemis–Vaituva. Rajonas skirstytas į tris sargybas: 1. – Kalėnų (3,7 km ilgio ruožas, nuo „Werdakiemia–Wojtowo iki raisto siaurumos, kur baigiasi kelias iš „Kalance“); 2. – Kaniūkų (taip pat 3,7 km, nuo raisto siaurumos, kur baigiasi kelias iš „Kalance“ iki „J. Spengla“ 138); 3. – Spenglininkų (3,5 km, nuo „J. Spengla“ 138 iki 151 aukštumos). Nuo Spenglininkuose buvusio perėjimo per sieną punkto iki antrojo rajono ribos buvo atvira vietovė, ten 1932 m. rudenį pastatė iš šakų tris būdas sargybiniams pasislėpti.
Antrojo rajono buveinė buvo Panošiškėse. Šis rajonas taip pat suskirstytas į tris sargybas: 1. – Gudakiemio (4 km, nuo aukštumos 151 iki kelio „Antokol“ – miškas /“Ejgielance“); 2. – Užolėjų (4,8 km, nuo kelio „Antokol“ – miškas iki aukšt. 171); 3. – Pribonių (5 km, aukštumos 171 iki „Gierwinie“). Antrojo rajono sargybose taip pat tarnavo po vieną vyr. policininką ir 7 policininkus, tik Užolėjų sargyboje buvo 8 eiliniai policininkai.
Trečiasis rajonas jau persikėlė į Semeliškių valsčiaus teritoriją, jo centras buvo Stravkoje, o sargybos: 1 – Dergonyse, 2 – Stravkoje, 3 – Zailgėse. Pasieniečiai turėjo telefono ryšį. Po vieną eilinį policininką tarnavo „prie rajono viršininko“. Rajonų etatų sąrašuose buvo ir po vieną arklį. Panašus pasienio policijos išdėstymas nurodomas 1931 ir 1933 m. Pasienio policijos rezervas buvo dislokuotas Kaišiadoryse. Be to, dar buvo mokomasis būrys.
Kaip buvo apginkluoti ir mokomi pasieniečiai? Susidarė įspūdis, kad visi jie buvo Lietuvos šaulių sąjungos nariai?
1938 m. pasienio policininkai buvo ginkluoti daugiausia vokiškais šautuvais (1898 m. modelio). Pvz., II rajonas, kurio centras buvo Panošiškėse, jų turėjo 27 vienetus, 2 vnt. automatinių pistoletų „Mauser“, po 3 vnt. „Parabellum“ „Retoleze“; dar vieną raketinį pistoletą, du kardus, 15 rankinių granatų, žiūronus, 3 telefono aparatus, 28 švilpukus ir t. t. Policininkui duodavo po 100 šovinių, dar 100 turėjo atsargoje įstaigoje.
Ne tarnybos metu, kursuose, kartą per savaitę pasienio policininkams dėstyta ir Lietuvos istorija (8 val.), Tėvynės pažinimas (8 val.), šautuvams ir pistoletams skirta po 6 val. Šaulių negalima tapatinti su pasienio policininkais – tai skirtingi, nors labai susiję dalykai.
Kuo dar skyrėsi gyvenimas pasienyje?
Rajono viršininkas buvo įsakęs gyventojams šunis laikyti pririštus, mat palaidi daug išduodavo. Būta rūpesčių ir dėl informacijos saugojimo. Mat kai kurie policininkai ką sužinoję papasakoja savo žmonoms, kurios žiniomis „pasidalindavo“. Dėl to nevedusiems policininkams viršininkas uždraudė eiti į kaimo vakaruškas. Pasieniečiai dažnai sugaudavo vietinius gyventojus ir aiškindavosi jų tapatybes, nusižengimus, jie patys buvo griežtai kontroliuojami, fiksuoti ir jų nusižengimai, ir pastangų trūkumas. Už tai, kad 1933 m. sausio 11 d. Pocevičius ir Vaškevičius nesulaikė iš lenkų pusės grįžusių 2 Kaniūkų gyventojų, vieną nutarta atleisti, o kitą – nubausti. Siekiant, kad neveiktų pažintys, 1935 m. pradžioje tikrinta, kas tarnauja toje vietoje, iš kurios yra kilęs. Tokiais buvo laikomi čia gimę, turintys artimųjų ar prieš tarnybą 3 metų laikotarpiu gyvenę toje vietoje. Tarnavimo apylinke laikytas plotas 10 kilometrų spinduliu nuo sargybos, 7 kilometrų pasienio ruožas į krašto gilumą ir visas prie sienos prisišliejęs valsčius.
Dažnai pasitaikydavo rimtų incidentų?
Būdavo. Pvz., 1932 m. liepos 6 d. prieš pat vidurnaktį ties Geceniškėmis sieną bandė pereiti revolveriu ginkluotas plečkaitininkas (buvusio Seimo nario socialdemokrato J. Plečkaičio pasekėjai, remti Lenkijos). Antro pasienio rajono trečiame punkte budėjęs policininkas jį nušovė 10 metrų nuo administracinės linijos Lietuvos pusėje. Pranešus telefonu į įvykio vietą jau naktį atvyko I rajono viršininkas, vėliau – Trakų baro ir kriminalinės policijos valdininkai. Kitą dieną atvyko ir gydytojas bei tardytojas. Ties pasieniu buvo palaikomas ir pusiau oficialus bendravimas tarp valstybių pareigūnų. Pvz., 1932 m. lapkričio 30 d. pirmo pasienio rajono viršininkas susitiko su lenkų kuopos vadu, šis paprašė, kad Trakų (Kaišiadorių) apskrities viršininkas prie Spenglininkų susitiktų su Vilniaus starosta.
1938 m. vasarą ir rudenį Lietuvoje imtasi ypatingų apsaugos priemonių dėl lenkų pusėje paplitusios gyvulių snukio ir nagų ligos. Per sieną leista pereiti tik būtiniausiu reikalu, einant dezinfekuota avalynė ir kelnių apačia, rankogaliai trinti šepečiu, pamirkytu natrio šarmo tirpale, veidas ir rankos plauti šiltu vandeniu su muilu.
Kontrabanda buvo didelė problema tais laikais?
1934 m. tyrimas parodė, kad apie 30 proc. žmonių siekia pereiti sieną kontrabandos tikslais. Iš Lenkijos pusės nešė batus (ten kainavo apie 6–8, Lietuvoje – 12 Lt, skaros atitinkamai 2–3 ir 5 Lt). Iš Lietuvos nešė cukrų, sachariną, tabaką, druską. Lietuvoje gyvenusieji turėjo geresnes ekonomines sąlygas (manyta, kad materialinė Lietuvos būklė pasaulinės ekonominės krizės metu buvo trigubai geresnė negu lenkų pusėje), be to, lenkų pusėje siautė mokesčių anarchija – žmonės nežinojo kiek mokėti (nėra griežtų nuostatų), kada už ką kam mokėti (visi už viską reikalauja).
1933 m. rugsėjo mėnesį pasienio policijos I rajone už kontrabandos gabenimą sulaikyti 4 asmenys, be dokumentų – 3, surašyti 13 protokolų, 5 asmenys nubausti už nelegalų įėjimą per administracinę liniją. Gruodį šiame ruože už kontrabandos gabenimą sulaikyti 2 asmenys, surašyti 7 protokolai, 5 asmenys nubausti už nelegalų ėjimą per administracinę liniją. Sulaikytos prekės – skaros ir skarelės, šalikai, medvilniniai ir vilnoniai audiniai, avalynė (vailokai, kaliošai), degtinė, degtukai. Pagavus per sieną be dokumentų su kontrabanda einantį Bronių Daujotą iš Ginakiemio, tėvas parašė, kad sūnų į namus priėmė ir pasižada neleisti vaikščioti per administracinę liniją.
Pirmojo rajono viršininko Prano Zenkevičiaus slaptame dienyne aprašytos įvairios kasdienės situacijos: 1931 metai spalių mėn. 16 d. Kaniūkų kaimo pušyne rasta paslėpta naminio tabako apie 10 svarų ir apie 5 pūdus druskos. Tą vietą naktį saugojo slapukas, bet niekas paimti iš lenkų pusės neatėjo. 10 val. perėjęs II sargybos barelį prekes dar radau. Tikrinau sarg. Karpavičių ir radau tvarkoje. Per III sargybą buvo perėjus moteris iš lenkų pusės su lenkų lauko darbams leidimu, bet leidimo terminas pasibaigęs, tai ištrėmiau atgal. Spalių mėn. 17 d. ryte, atlikęs kaip kurį raštinės darbą, išvykau patikrinti I sargybos tarnybą. Sargybos v-kas Dulkė Juozas išvykęs slaptai sekti kontrabandos. Sargybos būste paliktas polic. Jakštas. Pravažiavęs barelį grįžau namon ir radau iš III sargybos atvarytą sulaikytą pil. Smolskį Boleslovą iš Vilniaus. Kvotoje parodė, kad pabėgo nuo lenkų persekiojimų ir nori apsigyventi Lietuvoje. Baro Viršininkui įsakius jį pasiunčiau į Kaišiadoris. Polic. Dulkė sulaikė kontrabandą ir todėl važiavau į I sargybą pravesti kvotą. Sulaikyta Kazlauskaitė Ieva 13 metų amžiaus. Ji nešė 2 skaras ir šiltas kelnes. Matomai ją siuntęs tėvas, bet kvotoje neprisipažino. Spalių mėn. 18 d. Lyja ir todėl liepiau prekes, kurios saugotos pušyne, paimti į būstą. Spalių mėn. 19 d. Žinių apie kontrabandininkus nėra. Nuo ryto pėdsakų irgi nerasta. Spalių mėn. 20 d. Polic. Stasiūno paskirtoje vietoje neradau, raiste jisai sekė Kaniūkų kaimo pil. Lebedniką, kuris norėjo perduoti į lenkų pusę maišą naminio tabako…
Kaip keitėsi situacija pasienyje artėjant Antrajam pasauliniam karui?
Buvo stiprinama pasienio apsauga. Aptikau 1939 m. liepos 15 d. Trakų baro viršininko raštą apskrities viršininkui su ranka pertaisytais pasieniečių etatais. Pirmame rajone I sargyboje vietoj 8 policininkų įrašyta 10, II sargyboje, vietoj 8 – 14, III sargyboje vietoj 8 – 10, iš viso 34.
Daug informacijos pateikia sargybų dienynai. Rugsėjo 27 d. Markevičius rašo, kad matė „tris SSSR pasienio sargybinius, iš jų vienas turėjo dviratį“, spalio 5 d. Šeškus pastebėjo „4 rusų kareivius, einančius administracine linija“, spalio 21 d. Jermalavičius sulaikė Juozą Lekevičių iš Antakalnio kaimo, važiuojantį per sieną su vežimu malkų, o spalio 24 d. Žilionis, Jermalavičius ir Lazarevičius atskirai sulaikė lenkų kareivius, besislapstančius Grendavės kaime. Tai pirmi įrašai, rodę, kad pasienį pasiekė 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo ženklai.
Pagal 1939 m. spalio 10 d. sutartį su SSRS senoji administracinė linija neteko prasmės. Tiesa, dar keletą mėnesių sienos režimas išlaikytas. Net 1939 m. lapkritį sulaikydavo vietinius gyventojus, vežančius per sieną malkas, rąstus. Lapkričio 30 d. ir vėliau pasienyje sulaikytos grupės po 10–20 žmonių iš Vilniaus krašto, jie sugrąžinti.
1940 m. sausio 8 d. pasienio tarnautojai „turėjo liuosą dieną“, o sausio 9 d. „rinkosi į naują tarnybos vietą ant SSSR sienos“. 1940 m. sausio 10 d. Lietuvos pasienio policija perėmė iš SSRS dalinių naujosios sienos apsaugą. Pasikeitė pasieniečių dislokacija. Trakų baro I rajonas tapo Valkininkų baro II rajonu (centras Eišiškėse), o Trakų baro II rajonas – Valkininkų baro III rajonu (centras Rakliškių dvare). Tuo metu I pasienio rajone buvo 41 policininkas, iš jų 6 vyr. policininkai.
Ką apibendrinančio būtų galima pasakyti pabaigai?
Žmonės, saugoję ir saugantys Lietuvos sienas, verti išskirtinės pagarbos, jie dirbo ir dirba sunkų, pavojingą darbą. Prisiminkime: prie demarkacinės-administracinės linijos nuo 1927 m. iki 1939 m. rugsėjo žuvo 7 pasieniečiai, vieno jų, Jurgio Kybarto ( 1894 09 29- 1931 10 04 ), žūties vietoje, prie Bražuolės upelio, pastatytas paminklas.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Daiva Červokienė