Praeitame numeryje rašėme apie vieviškę Rasą Buikienę – Vilniaus birutiečių bendrijos pirmininkę. Šiai bendrijai priklauso karininkų šeimų moterys, tad savaime suprantama, kad Rasa taip pat karininko žmona. Rasos vyras Aušrius Buikus daugiau nei 20 metų tarnauja Lietuvos kariuomenėje, o šiuo metu vadovauja Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalionui.
Interviu su A. Buikumi – apie karininko kelio pasirinkimo aplinkybes ir šeimos gyvenimo savitumą bei pasvarstymus kaip kurti geresnę Lietuvą.
Pasirinko Vievį
Rasos ir Aušriaus keliai susikirto gana paprastomis aplinkybėmis, jie susitiko Tauragėje. Šiame mieste Rasa gyveno, o Aušrius tuo metu tarnavo „Geležinio Vilko“ batalione. Tačiau nepaprastas Rasai pasirodė tas sutiktas žmogus ir metus trukusi draugystė baigėsi šeimos sukūrimu.
Į Vievį šeima atvyko prieš 12 metų, kai Aušrių perkėlė tarnauti į Vilnių. Šį kraštą Buikai pasirinko dėl patogios geografinės padėties, gero susisiekimo. Vievis – visų trijų Buikų atžalų gimtinė. Vyriausiasis sūnus Aistis lanko Vievio gimnaziją, dukros Saulė ir Aušra – pradinukės.
Rasa – veikli, savimi pasitikinti, savarankiška moteris. Ir vargu ar be šių savybių būtų galima gyventi su kariškiu. Nenuostabu, kad pagrindinės Rasos pareigos – būti karininko žmona, kuri reikalui esant pasirūpins ne tik vaikais ar namais, bet ir automobilio remontu. Karininkų žmonos dėl savo likimo neverkšlena, nes jau tekėdamos žino, kad pareiga Tėvynei gali būti svarbesnė net gi už šeimą. „Aš net neklausiu vyro, kas tau svarbiau, aš ar Tėvynė, nes žinau, koks jo atsakymas“, – šypsosi Rasa.
Lagaminai –nuolatiniai palydovai
Kariškio šeimoje sunku kurti ilgalaikius planus, nes niekad negali žinoti, kur kariškiui teks tarnauti. A. Buikus dalyvauja pratybose ir mokymuose įvairiose šalyse, o 2008 metais vykdė tarptautinę misiją tolimajame Irake. Kaip prisimena Rasa, grįžus tėčiui, jaunėlė dukra jį ne iš karto atpažino. Lagaminų krovimas – gana įprastas dalykas A. Buikui, tačiau kai tarnyba svetur vyksta ilgesnį laiką, žmona su vaikais taip pat kraunasi lagaminus. Paskutinį kartą Buikų šeima gyveno Estijoje. Vyresni vaikai Tartu mieste lankė mokyklą, o jauniausioji dukra Aušra – darželį. Viduriniajai Saulei buvo ypatingas tarpsnis – ji ėjo į pirmąją klasę. Tačiau, pasak Rasos, vaikams šis etapas nebuvo sunkus. Komunikabilūs vaikai greit pramoko anglų, rusų kalbų, o sūnus Aistis ketvirtą klasę baigė su pagyrimu. Šie pavyzdžiai parodo, koks netikėtas gali būti karininko šeimos gyvenimas ir koks svarbus karininko žmonos vaidmuo, kai ji bet kada turi būti pasiruošusi savo pečiais atlaikyti visus rūpesčius.
Rasa prisimena, kad Aušrių pamilo dėl jo teisingumo, jo stiprių vertybių, garbingumo, tvarkingumo, pareigingumo. Praėjo 20 metų, o šeima išlaikė visus nelengvus gyvenimo iššūkius. Visa tai turbūt dėl to, kad tos savybės, kurios žavėjo pažinties pradžioje ne tik, kad išliko, bet dar ir sustiprėjo.
Pokalbis su Lietuvos kariuomenės pulkininku leitenantu Aušriumi Buikumi
Papasakokite, prašau, kodėl pasirinkote kariškio kelią? Kokios aplinkybės lėmė tokį pasirinkimą?
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1992 metais gavau šaukimą į atkurtos Lietuvos kariuomenę. Tuo metu visuomenėje jautėsi patriotiškumo pakylėjimas, o ir atitinkamas auklėjimas šeimoje lėmė, kad ilgai nesvarstęs išėjau tarnauti. Po tarnybos grįžau į civilinio gyvenimo rutiną – dirbau Alytaus medvilnės kombinate. Darbas kombinate nebuvo sunkus, tačiau po tarnybos kariuomenėje, tokio gyvenimo perspektyvos manęs jau nebežavėjo – baisiausia būdavo atsibusti ryte ir žinoti ką artimiausius 40 metų darysiu. Aš manau, kad auklėjimas šeimoje, siekis tobulėti, naujų iššūkių ir savirealizacijos poreikis yra esminiai veiksniai, nulėmę mano apsisprendimą gyvenime. Reikia paminėti, jog didžiausi gyvenimo pokyčiai prasidėjo po tarnybos kariuomenėje. Pasikeitė mano mąstysena, požiūris į patį gyvenimą ir vertybes. Pastebėjau, kad nerandu bendros kalbos tiek su bendradarbiais, tiek su netarnavusiais kariuomenėje draugais, atsirado poreikis saviraiškai, naujiems iššūkiams ir pokyčiams. Todėl 1994 metais priėmiau sprendimą stoti į Lietuvos karo akademiją (tuometinę Lietuvos karo mokyklą). Kitam žmogui turbūt būtų sunku įsivaizduoti, kad periodiškai reiktų keisti darbo, gyvenamą vietą, būti pasirengus bet kada prisistatyti į tarnybos vietą. Karjerą pradėjęs Tauragėje vėliau pakeičiau penkias tarnybos ir tris gyvenamąsias vietas. Kariuomenė tuo ir žavi, kad nežinai kas tavęs laukia kitą dieną, su kokiais iššūkiais teks susidurti ateityje.
Manau, ne kiekvienas žmogus pagal prigimtį gali būti kariškis. Kokios savybės reikalingos kariui, kad jis kiltų karjeros laiptais?
Niekas negimsta gerais kariais, vadais, gydytojais, mokslininkais ar verslininkais. Mūsų socializacijos patirtys skirtinguose amžiaus laikotarpiuose yra nevienodos. Kiekvienam žmogui įtaką daro aplinka, tačiau kokį kelią pasirinkti priklauso tik nuo mūsų. Verta paminėti, kad kariuomenėje save gali realizuoti beveik kiekvienas: ten reikia vadybininkų-administratorių, logistikos specialistų, gydytojų ir t.t. Na, o savybės, kurios reikalingos kariui – tos pačios, kurias, mano manymu, turėtų turėti kiekvienas pilietis: atsakomybė, pasiaukojimas, motyvacija, noras tobulėti, mokytis iš klaidų ir daryti atitinkamas, savalaikes išvadas.
Žinoma, kariui reikia gebėti greitai orientuotis situacijoje, jam (-ai) turi būti nesvetimas polinkis į pasvertą riziką ir pozityvų avantiūrizmą, kad priimtų savalaikius sprendimus. Tiesa, šios savybės ugdomos tarnybos metu, nuolat dalyvaujant įvairiuose kursuose, pratybose ir mokymuose, kadangi kiekviena situacija yra unikali ir reikalauja atskiro vertinimo. Kalbant apie karjerą, aš vengiu vartoti terminą sėkminga karjera ar sėkmingas pasirinkimas. Aš manau, kad sėkmė – tinkamas susiklosčiusių aplinkybių išnaudojimas laiku ir vietoje.
Pasiklausius žmonių nuogąstavimų kartais atrodo, kad patriotiškai mąstančiųjų vis mažėja, dažnai viršų ima nusivylimo savo šalimi nuotaikos. Kaip siūlytumėte stiprinti žmonių patriotiškumą, ypač jaunosios kartos, kuri kurs ateities Lietuvą.
Žmonės labai dažnai ir dėl visko nuogąstauja. Mano manymu, Lietuvoje trūksta pozityvaus mąstymo ir teigiamo požiūrio. Nesigilinant, kas yra pamatinės vertybės, materialinė gerovė ilgainiui užgožia asmenybės vystymąsi. Sveikata, šeima, bendruomenė, bažnyčia, Tėvynė, pilietiškumas lieka antraeiliais dalykais. Visa tai prisimenama tik atsitikus nelaimei, kuomet reikalinga dvasinė ar fizinė parama. Todėl kiekvienas turi užduoti klausimą sau – o ką aš padariau, kad man, mano artimam ir mums visiems būtų geriau gyventi? Nepaskutinėje vietoje visuomenės nuomonės formavime yra ir žiniasklaida, kuri besivaikydama sensacijų (dažniausiai turinčių negatyvų prieskonį) užmiršta, kad pasiųsta žinutė gali sukelti itin nemalonias demotyvuojančias emocijas. Dažnai trūksta išsamios analizės ir nešališkumo. Ta pati stereotipiška nuostata, kad patriotiškai nusiteikusių mažėja. Lietuva yra patyrusi daug sukrėtimų, du kartus prarado nepriklausomybę, tačiau kovojo, atsigavo ir gyvuoja toliau. Manau, Lietuvos gyventojai yra pakankamai pilietiški ir patriotiški, todėl pavojaus akivaizdoje gebės susitelkti bei imtis ryžtingų veiksmų grėsmei atremti.
Tai įrodo atnaujintos nuolatinės privalomosios karo tarnybos kariai, jų entuziazmas, iniciatyva ir atsidavimas. Paskutiniais metais privalomąją pradinę karo tarnybą baigė trys tūkstančiai jaunuolių, kurie pamatė kitokį gyvenimą, išmoko gerbti vienas kitą, įsiklausyti į kito nuomonę, mylėti Tėvynę ir sustiprėjo fiziškai. Manau, šie jaunuoliai, atlikę pareigą Tėvynei, nestokos patriotizmo. Šią rugsėjo pirmąją vedžiau savo vaikus į Rugsėjo pirmosios šventę, kur eilinį kartą likau priblokštas. Šventės atidarymo metu himną giedojome aš, mokytojai, viena kita mama ir vaikai. Susidarė įspūdis, kad likusieji šventės dalyviai – mamos ir tėčiai – turbūt net nesupranta himno reikšmės ir nesuvokia ką reikia daryti, grojant himnui. O jie juk tėvai, kurie turi puoselėti vertybes ir būti pavyzdžiu vaikams. Tai nuvilia, tačiau tuo pačiu dar labiau motyvuoja būti pavyzdžiu savo vaikams, draugams ir aplinkiniams.
Esate vykdęs tarptautinę misiją tolimajame Irake. Kokia buvo toji tarnyba? Ar Jūs ar Jūsų komanda esate patekę į itin pavojingas situacijas?
Labiausiai vertinti Tėvynę pradedi būdamas toli nuo jos. 2008 metais dalyvavau misijoje Irake, kur tarnavau tarptautinėje divizijoje vadovaujamoje Lenkijos kontingento. Mano misijos metu išpuolių pikas jau buvo praėjęs, situacija buvo stabilizuota, pagrindinė infrastruktūra atkurta, o provincija, kurioje aš buvau, viena pirmųjų buvo perduota vietinėms saugumo pajėgoms. Aš tarnavau štabe, todėl daug keliauti neteko. Laikas irgi prabėgo palyginti greitai, kadangi tarnyba buvo įdomi: reali situacija, realūs sprendimai, realios pasekmės. Irakas – tai šalis, turinti skirtingą kultūrą, klimatą, gyvenimo būdą, kur apskritai viskas yra kitaip, jį verta aplankyti kiekvienam, kad sustiprintų meilės Tėvynei pojūtį. Neįprastas vasaros karštis, kuomet palikus vandenį po saule galima arbatą plikyti, smėlio audros, kuomet matomumas sumažėja iki keliasdešimt metrų, o dulkės prasiskverbia į mažiausius plyšius, buvo tikras iššūkis. Nepaisant gamtinių sąlygų, siaučiančios suirutės ir nuolat persekiojančio pavojaus gyvybei, vietiniai nesiskundžia, didžiuojasi savo šalimi ir tiki jos ateitimi.
Kai vykdote misijas, ilgai nebūnate namuose. Ar sunkus Jums tas laikas atskirai nuo šeimos?
Tarptautinė misija nėra vienintelis kartas, kai tenka palikti namus ir šeimą. Pratybos, mokymai užsienyje ir Lietuvoje yra dažnas kariško gyvenimo palydovas. Pastaruoju metu dėl susiklosčiusios geopolitinės situacijos tarptautinių mokymų žymiai padaugėjo. Intensyviose pratybose nėra kada galvoti apie buitinius reikalus, todėl ir laikas greitai bėga. Turiu pripažinti, kad kartais būdamas pratybose net neturiu laiko paskambinti namo. Esu dėkingas savo žmonai Rasai, kuri mane visuomet supranta ir palaiko.
Šiuo metu tarnybą atliekate Rukloje. Gal galite plačiau papasakoti, kokia dabartinė Jūsų veikla, už ką esate atsakingas?
Šiuo metu vadovauju Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalionui. Esu tiesiogiai atsakingas už savo karius, jų kovinį rengimą, mokymą ir batalionui keliamų užduočių vykdymą. Mano pareigos taip pat apima ir karių aukštos moralės bei tinkamo organizacijos mikroklimato palaikymą. Džiaugiuosi turėdamas tokius profesionalius, sąmoningus ir pavaldinius – karininkus, puskarininkius ir kareivius. Betarpiškas bendravimas, tarpusavio supratimas ir parama yra esminiai veiksniai, užtikrinantys iškeltų užduočių atlikimą. Artimiausiu metu gausime šauktinius, kuriuos integruosime į artileristų bendruomenę, mokysime naudoti turimą ginkluotę, vykdyti individualias, o vėliau ir kolektyvines užduotis, puoselėsime vertybes ir ugdysime sąmoningumą, pilietiškumą ir patriotizmą jaunajai kartai.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
A. Buikaus BIOGRAFIJA
IŠSILAVINIMAS
1996 m. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija
1998 m. Bornholmo pėstininkų pulkas (Danija)
2000 m. Prancūzų kalbos kursai (Kanada)
2002 m. Saugos padėjėjo kursas (Danijos kariuomenės Artilerijos mokykla)
2002 m. Saugos karininko kursas (Danijos kariuomenės Artilerijos mokykla)
2003 m. Bazinis, aukštesnysis techninis kursas (Danijos kariuomenės Artilerijos mokykla)
2009 m. Aukštasis išsilavinimas (Personalo vadyba/Lietuvos karo akademija)
2012 m. Aukštasis išsilavinimas, magistras (Karinė diplomatija /Lietuvos Karo akademija)
2014 m. Jungtinio vadovavimo ir štabo karininkų kursai (Estija, Baltijos gynybos koledžas)
PROFESINĖ PATIRTIS
1996 m. Aukštesnysis išsilavinimas – motorizuotų šaulių būrio vadas
1998 m. Lengvųjų pėstininkų taktikos kursas – būrio vadas
1999 m. Tauragės MPB – kuopos vado pavaduotojas
1999 m. Tauragės MPB – III kuopos vadas
2001 m. Tauragės MPB – I kuopos vadas
2001 m. Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalionas – I ugnies baterijos vadas
2003 m. Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalionas – Štabo S2 skyriaus viršininkas
2004 m. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija – vyr. instruktorius
2008 m. Tarptautinė misija (Irakas)
2011 m. Sausumos pajėgų vadovybė – artilerijos karininkas
2014 m. Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalionas – bataliono vadas
KARINIAI LAIPSNIAI
1996 m. leitenantas
1999 m. vyr. leitenantas
2002 m. kapitonas
2009 m. majoras
2016 m. pulkininkas leitenantas
APDOVANOJIMAI
2004 m. LK MPB „GV” Generolo Romualdo Giedraičio Artilerijos bataliono vado Vardinė dovana
2008 m. KAS medalis „Už tarptautines operacijas”
2013 m. Lietuvos kariuomenės pajėgų medalis „Už pasižymėjimą”