Du tarpukario metų ąžuolai Broniai Stosiūnai

Du tarpukario metų ąžuolai Broniai Stosiūnai

Daiva Červokienė

Tarpukario metų Lietuvos istorijoje labai reikšmingi buvo du Dzenkūniškių kaimo (Trakų apskritis, Semeliškių valsčius) sūnūs, auginti ir Lietuvos šaulių sąjungos: Bronius Stosiūnas, Domino, g. 1896 m., tris kadencijas rinktas Semeliškių viršaičiu ir Bronius Stosiūnas (Stasiūnas), Prano, g. 1897 m.- aktyvus tautinės sąmonės žadintojas, spaudos darbuotojas, Trakų, Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės, Alytaus apskričių viršininkas, visuomeninės organizacijos „Pavasaris“ atgaivintojas.

Semeliškių viršaičio portretas

Knygoje „Semeliškės“ pateikiama tokia Broniaus Stasiūno biografija. Gimė 1886 m. Dzenkūniškių kaime, tėvai turėjo 10 ha žemės, šeimoje augo šeši ar septyni vaikai. Tarnavo carinėje kariuomenėje Archangelsko srityje, buvo Lietuvos savanoris, už tai gavo 10 ha sklypą Neciūnų kaime, ten pasistatė namą ir gyveno su šeima. 1924 m. buvo išrinktas Semeliškių valsčiaus viršaičiu. Buvo draugiškas, nepaisė žmonių tautybės. Ypač užjausdavo neturtingus. Jei kas susirgdavo iš neturtingos šeimos, visad išduodavo pažymą nemokamam gydymui. Jo rūpesčiu Semeliškių gatvės buvo išgrįstos akmenimis, nutiesti šaligatviai, nauji keliai, pastatyti du tiltai per Strėvą.

Pasak dukros Janinos Stosiūnaitės, apie 1930-uosius šeima atsikėlė į Semeliškes – prasigyvenęs tėvas pasistatė namą.

Kokia giminystė siejo šiuos du Dzenkūniškių kaimo sūnus? Pasak J. Stosiūnaitės, jie buvo pusbroliai, brolių sūnūs, daug bendravo. Tėvo pusbrolis turėjo automobilį, su juo atvažiuodavo į Dzenkūniškes; pusbroliai dažnai susėsdavo pasikalbėti, tada vairuotojas automobiliu pavežiodavo vaikus. Neretai vyrai išsiruošdavo medžioti, o vaikai žaisdavo.

1941 m. Semeliškių viršaitis B. Stosiūnas ištremtas į Archangelsko sritį, 1942 m. gegužės 20-21 d. NKVD karinio tribunolo nuteistas mirties bausme, 1942 m. liepos 5 d. sušaudytas. 1990 m. gegužės 30 d. reabilituotas.

Semeliškiečių Stosiūnų likimai

IMG 00881941 m. birželio 14 d. Semeliškių viršaičio šeima buvo ištremta į Sibirą: jis pats, žmona Marcelė, dukros Kazė, Janė, sūnus Bronius, vėliau – ir sūnus Tautvilas.

J. Stasiūnaitė prisimena, kad 1941 m. birželio 14 d. apie 3 val. nakties atėjo enkavedistai ir liepė rengtis. Leido pasiimti daiktų, juos krovė į maišus. Maisto beveik neėmė, nes atsargų neturėjo. Kad išveš, nesakė. Tėvą suėmė Trakuose, kur jis dirbo bankelyje, nes 1940 m. atėjus bolševikams buvo atleistas iš viršaičio pareigų. Nuvežė į Vievį, kur stovėjo pilni vagonai žmonių, iš ten – į Naująją Vilnią. Tėvą atskyrė ir išvežė į Archangelską. Jiems sakė, kad vyrai vežami paskutiniuose vagonuose. Iš vagonų išlipti leido tik už Uralo. Vaikai išlipę tuoj puolė bėgti į ešalono galą (jame – 90 vagonų), tikėdamiesi pamatyti tėvus. Skaudžiai nusivylė – visuose buvo tik moterys ir vaikai.

Išgirdę, kad prasidėjo karas, nudžiugo – greitai grįš namo…

Juos apgyvendino mokyklos salėje, paskui – tvarte, kur padarė gultus, žiemą – žeminėse pas vietinius žmones. Pasiklodavo ant molinės aslos, o permiegoję susidėdavo „lachmonus“ į maišus ir sustatydavo prie durų. Vienoje vietoje nebūdavo. Vežiodavo ten, kur reikėdavo dirbti. Mėnesiui gaudavo 3 kg miltų, daržo sodinti negalėjo, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Už darbą mokėjo labai prastai. Gaudydavo ir žvirblius, nes badavo. Tik po karo buvo geriau.

1949 m. iš tremties pabėgo, nusipirko bilietus ir grįžo į Lietuvą. Namus rado užimtus. Pagyveno 3 mėnesius, vėl areštavo, pusę metų kalino Lukiškėse, paskui priteisė po 3 metus kalėjimo, išvežė į Irkutską. Ten kalėjo 2,5 metų, 1952 m. buvo grąžinti į ankstesnę tremties vietą, į Lietuvą grįžo 1960 m. Šiaip ne taip atgavo tėvo statytą namą, kuriame buvo įrengta pieninė.

Įsitvirtino Toronte

Kai suėmė namiškius, viršaičio sūnus Leonas buvo Trakuose, mokėsi mokytojų seminarijoje. Vokiečiai ėmė jaunus žmones darbams į Vokietiją ar į kariuomenę, jie slapstėsi, klastojo dokumentus. Jį vokiečiai kartą buvo areštavę, bet paleido.

Kai 1943 m žiemą uždarė Trakų mokytojų seminariją, netrukus Alytuje ir Kaune slaptai buvo atidaryti baigiamieji Seminarijos kursai. Pasirinko Alytų, ten slaptai dirbo ir vakarais mokėsi iki pat 1944 m., kai pajudėjo frontas. Tarp tūkstančių pabėgėlių įsimaišė ir jis. Aplankęs gimtinę ir pėsčias, su portfeliuku, duonos kepalu ir bryzu lašinių patraukė Vakarų pusėn. Vokiečiai pabėgėlių per sieną nepraleido. Laukė, kad susirinktų kuo daugiau žmonių, kad „supakuotų“ ir išvežtų darbams ar į frontą apkasų kasti. Jį areštavo Vilkaviškyje, tačiau pažįstamas policininkas padėjo pabėgti. Bet buvo sugautas antrąkart ir išsiųstas į frontą apkasų kasti.

Prasidėjo vargo ir bado dienos pokario Vokietijoje. Laikė barakuose, valgyti nebuvo ko. Netrukus bėglius pradėjo globoti tarptautinė organizacija UNRA. Kas norėjo, galėjo grįžti į Lietuvą. Jis laukė. Nuo 1948 m. žmonės pradėjo emigruoti į Prancūziją, Angliją, Australiją, Belgiją. Jis vis laukė, kol buvo atvertos durys į Kanadą. Išvyko pasirašęs sutartį dirbti aukso kasyklose. Ten dirbo dvejus metus. Paskui išėjo, atsidūrė Toronte, kur tebegyvena. (Tai jis pasakojo Trakų r. laikraštyje „Galvė“ (1989 m. Nr.110, rugsėjo 14 d.)

Beje, Leonas Stosiūnas bene septynis kartus viešėjo Lietuvoje, dalyvavo ir Baltijos kelyje, jį fotografavo.

Savivaldos kūrėjas ir leidėjas

Apie Bronių Stosiūną, Prano (1887 01 20–1946 07 02), valstybės tarnautoją, spaudos darbuotoją, rašo ir „Žurnalistikos enciklopedija“, ir „Vikipedija“, Bostone išleista „Lietuvių enciklopedija“, Kaišiadorių muziejaus enciklopedija, enciklopedija „Kas yra kas Lietuvoje“ ir kt., pateikdamos kiek skirtingus duomenis.

Baigė Semeliškių pradžios mokyklą, Trakų mokytojų seminariją. 1905 m. pradėjo rašyti į įvairius laikraščius. Nuo 1906 m. dirbo Seinuose ir Suvalkuose, iki 1915 m. „Šaltinio“ redakcijoje, redaktoriaus pavaduotoju, vėliau redaktoriumi, 1911–1914 m. jo priedo „Šaltinėlis“ redaktorius. 1913–1915 m. Seinuose leido ir redagavo žurnalą jaunimui „Vainikas“, bendradarbiavo „Spindulyje“, „Artojuje“, „Vienybėje“, „Draugijoje“, „Viltyje“.

Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo Semeliškėse. 1907–1919 m. buvo Krikščionių demokratų partijos narys.

1918 m. gyveno Vilniuje, su kunigu. P. Dogeliu atkūrė „Pavasarininkų“ organizaciją, įėjo į jos centro valdybą, tapo 1918 m. liepos 7 d. Vilniuje išėjusio atkurto „Pavasario“ redaktoriumi ir leidėju. Pirmojo leidinio numerio pratarmėje B. Stosiūnas pabrėžė, kad leidinys žadins, gaivins ir plės jaunų žmonių sielos ir kūno pajėgas, „švies jaunimą, gins nuo visokių pavojų katalikų tikybos ir lietuvių tautos dvasioje“, ragino burtis į draugijas, aiškino, kokius dokumentus ir kaip parengti.

1919 m. pradžioje įsijungė į savivaldybių ir apskričių steigimo darbus.

1919 m. vasario 13 d. paskirtas pirmuoju Kaišiadorių–Trakų apskrities viršininku. 1920 m. rugpjūčio 6 d. jam pavesta vykti į Vilnių organizuoti miliciją.

1922 m. Lietuvos apskričių viršininkų suvažiavime nutarus išleisti milicijai laikraštį, su J. Navaku apsiėmė laikraštį suorganizuoti ir redagavo „Milicijos žinias“ iki 1923 m. gegužės 15 d.

Nuo 1925 m. gegužės 5 d. iki 1926 m. rugsėjo 15 d. ir nuo 1926 m. gruodžio 19 d. iki 1927 m. kovo 31 d. buvo Šiaulių, vėliau – Panevėžio, Ukmergės, Alytaus apskrities viršininku. Vokiečių okupacijos metais vadovavo Utenos metrikacijos skyriui.

Bostone išleistoje „Lietuvių encikopedijoje“ pastebima, kad paskirtas Trakų apskrities viršininku B. Stosiūnas gražiai sutvarkė lietuvišką administraciją; nuo lenkų puldinėjimų gintis Žasliuose suorganizavo 70 partizanų būrį. Būdamas geras administratorius ir žmonėms prieinamas liko apskrities viršininku iki pat bolševikinės okupacijos. Nors ir įsitraukęs į administracinį darbą, skyrė laiko ir spaudai, daug rašė į leidinius „Rytų Lietuva“, „Karo archyvas“.

Pėdsakai Panevėžyje

Nuo 1927 m. balandžio 1 d. iki 1930 m. rugpjūčio 1 d. B. Stosiūnas – Panevėžio apskrities viršininkas. Iš karto ėmėsi aktyvios veiklos. 1927 m. liepos mėnesį Panevėžio miesto ir apskrities viršininkas išleido įsakymą „Dėl vėliavų iškėlimo Panevėžio ir Šeduvos miestuose“. Už taisyklių nevykdymą grėsė bauda iki 1 000 litų arba areštas iki 1 mėnesio. Ypač didelį dėmesį skyrė taisyti keliams. Griežtus reikalavimus kėlė ir valsčių viršaičiams, nesitaikstė su prastai dirbančiais pareigūnais (Už agitaciją prieš vyriausybę suimtas ir atstatydintas Viešintų valsčiaus viršaitis, už kelių netaisymą ir kitus nusižengimus nuo 1927 m. rugsėjo 20 d. atleistas Naujamiesčio viršaitis). 1927 m. buvo padėtas kertinis akmuo ir pradėta naujos, modernios ligoninės statyba, jai iš vyriausybės gauta 50 tūkstančių litų. Nuo 1928 m. rugsėjo 1 d. Panevėžio mieste, o vėliau ir apskrityje, įvestas privalomas pradinis mokslas.

B. Stosiūnui teko įgyvendinti naująjį 1929 m. spalio 7 d. Savivaldos įstatymą, kuris suvaržė valsčių savivaldybių teises, nes buvo įvestos seniūnijos, bet sustiprino centralizuotą apskričių valdymą. Jo žmona tapo Panevėžio ligonių kasos tarybos valdybos nare, buvo viena iš Panevėžio moterų šaulių būrio įkūrėjų. (Panevėžio balsas, 1930, Nr. 34)

B. Stosiūno išleistuvėse kalbėta, kad jis paliko kuo puikiausius įspūdžius, buvo prilygintas gubernatoriui, atliko kai kurias prieškarinių gubernatorių pareigas. Jo žinioje buvo visa apskrities policija, naujokų ėmimas, savivaldybės ir kiti reikalai.

Literatūrinė veikla

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą B. Stosiūnas ėmė rašyti veikalėlių scenai – vaidinimai buvo puiki priemonė tautiškam susipratimui kelti. Parašė „Mariutė, vargonininko duktė“ (1907), „Blynius ir Buzius“, „Kvailą supras, aklą pažins“ (1908), „Naujas kelias“ (1910), „Praėjo laikai“ (1911), „Atsimerkė akys“ (1912) ir kt.

B. Stosiūnas kūriniuose daugiausia nagrinėjo valstiečių ir bajorų santykių temą, propagavo luomų vienybės idėjas. Norėjo, kad bajorai suartėtų su valstiečiais, parodė juos dirbančius visuomeninį darbą, steigiančius mokyklas, todėl ne vienamekūrinyje vaizdavo dvarininkų demokratėjimą. Jo dramos ir vaizdeliai buvo plačiai vaidinami. Kūrinius statė Vilniaus lietuvių artistų sąjungos, Kauno „Dainos“, Rygos „Žaislo“ ir „Giedros“ draugijų, Šiaulių artistų mėgėjų būrelio, Nižnij Novgorodo lietuvių scenos mėgėjų kuopelės vaidintojai.

Išleido eilėraščių rinkinį vaikams „Čir vir vir pavasaris“ (1910), iš rusų kalbos išvertė gamtos mokslo populiarinimo knygelių. Pasirašinėjo Bronius, Semeliškietis, Sumeliškietis, B.S. Vanagas, Br. St., Dzenkūnas, Krumplys ir kt.

Dukros atsiminimai

Plačiai apie paskutinius B. Stasiūno gyvenimo metus rašo Kaišiadorių muziejaus enciklopedija. Nuo 1943 m. dalyvavo pogrindinėje organizacijoje „Kęstutis“, kuri rengė priešintis grįžtančiai raudonajai okupacijai.

Po karo areštuotas, kalėjo Čeliabinsko lageryje, kur 1946 m. liepos 2 d mirė. Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 2-ojo laipsnio medaliu, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu, Šaulių žvaigžde.

B. Stasiūno duktė Vita Stasiūnaitė Šnirienė knygoje „Atsimenantys Kaišiadorys“ atspausdintuose prisiminimuose mini, kad tėvo šeima buvo gausi, šešetas vaikų: Juozas, Bronius, Marcelė, Karolina, Ona, Kazytė, du mirė maži. Senelis Pranas buvo baigęs keturis mokyklos skyrius, net kaimo seniūnu buvo. Ji neteko tėvo dar ikimokyklinukė, bet rado daug medžiagos iš įvairių šaltinių, kalbėjosi su jį pažinojusiais žmonėmis.

Paklaususi istorijos žinovų, kodėl tėvas buvo kilnojamas iš vienos vietos į kitą, išgirdo, kad ne tik jis. Taip daryta, kad apskrities viršininkai neįsigyventų vienoje vietoje, lipdami vienas kitam ant kulnų, galėjo geriau matyti pirmtakų klaidas ir jas taisyti.

Vartydama tėvo bylą archyve dukra rado ir jo pasą. Išduotas 1921 m., socialinė padėtis – vedęs. Išvardinti ir vaikai: duktė Janina – 12 metų, Alena – 10, Stasė – 9, Regina – 7, Tautvilas – 4.

Jaunas tapo našliu (pirmoji žmona Adelė Stosiūnienė-Przeorskaitė (1884-1924) mirė gimdydama šeštą vaikelį, palaidota Kaišiadoryse). Po ketverių metų nuo žmonos mirties Šiauliuose susipažino su Kepalų vaikų namų vedėja Bronislava Neverauskaite, už jį jaunesne 16 metų, ir ją vedė. Antroje santuokoje gimė sūnus Tautvydas ir dukra Vita.

„Abu tėvai buvo kilę iš kuklių bakūžėlių<…>, su dideliu turtu – meile Lietuvai. Abu idealistai“, – apibūdino dukra, pastebėdama, kad tėvo vaikų iš pirmosios santuokos likimų ji gerai nežino. Nevėžy nuskendo 13 metų Regina. Vyriausioji Janina buvo mokytoja, jos vyras žuvo pokario kovose.

Vitos jaunystė buvo šviesi, saulėta. Namuose dažnai skambėdavo muzika, dainos, šeima vakarais dainuodavo „Lietuva brangi“. Tėtis ją išmokė skaityti ir rašyti.

Paskutinis atsisveikinimas   

1940-aisiais šeima gyveno Utenoje. B. Stosiūną atleido iš pareigų, žmona persikėlė vedėjauti į Vyžuonų vaikų darželį. B. Stosiūnas su sūnumi liko Utenoje, mat vaikui – mokslas. Įspėtas, kad yra tremiamųjų sąrašuose, atvyko pas žmoną.

Karo metais grąžintas į senąsias pareigas. Tik prasidėjus masiniam žydų naikinimui (apskrities viršininkas turėdavo vizuoti žydų sąrašus), iš pareigų pasitraukė, perėjo dirbti į Metrikacijos skyrių.

Po karo šeima atsidūrė Vaineikiuose, Kretingos r., kur mokykloje abu gavo darbo. B. Stosiūną suėmė 1945 m. Atėję „svečiai“ paprašė užsirūkyti, vėliau parodė dokumentą kratai. Ko ieškojo, neaišku. Paėmė visus tėvo daiktus. Norėjo „priglausti“ ir mamos sidabrinius įrankius bei auksinius dalykėlius, bet tėtis pasakė, kad tai žmonos, ir jie nejudino. Vienas iš „svečių“ – lietuvis – sakė, kad tėvui nedėtų daug maisto, jis greitai grįš. Rusai, priešingai, patarė dėti į maišelį viską, ką tik randa, nes tikrai greitai negrįš.

Taip su tėvu atsisveikino amžinai. Jis vaikus peržegnojo, pabučiavo. Važiuojant sugedo jų mašina. Enkavedistai, palikę B. Stosiūną, išėjo ieškoti pagalbos. Pro šalį važiavęs žmogus patarė jam bėgti. Jis atsakęs: esąs niekam blogo nepadaręs, o ir kur jam bėgti? Mamos liudijimu, šitaip tėvelis aiškinęs atsisakymą trauktis iš Lietuvos: niekam blogo nepadaręs, kęs su visais, kas Dievo duota, be to, atėjūnai ilgai neužsibus…

Enkavedistai, darydami kratą, paėmė ir B. Stosiūno rašytos knygos rankraštį. Joje – Dzūkijos istorijos puslapiai apie kovas su lenkais iki Vilniaus užgrobimo, neliko jo pastangų įamžinti lietuvių kovas su lenkais.

Susipažinusi su tėvo byla Genocido centre dukra susirado jo bendrabylį, tada buvusį studentą Gediminą Puslį. Šis pasakojo, kad B. Stosiūnas Lukiškėse naktimis buvo kankinamas, bet atsparus dvasia. Pasakojo Lietuvos istoriją, tikėjo jos ateitimi. Buvo nuteisti po 10 metų lagerio ir dar 5 metus tremties be teisės sugrįžti į Lietuvą.

„Visas jo nusikaltimas – meilė Tėvynei, o okupantai jį kaltino „tėvynės išdavimu“, – apibūdino dukra.

Janinos Stosiūnaitės ir V. Šnirienės šeimos nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69