Apybraiža. Ajavrik (Jakutijos vilkas)

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Antradienis, 16 rugpjūčio 2016

Apybraiža

Leonas Baltrukėnas

Moteris, kaštono spalvos plaukais skandavo:

-Bulka, Burbulka, Kuzia, Barcia! Aš jūsų nepaliksiu likimo valiai. Jakutijoje vilkus maitinau, o čia visko yra, čia Lietuva.

Tai buvo vardai kačiukų, kurie moters pašaukti sukiojosi aplink ją. Kačiukai buvo gražūs ir valgė atneštą maistą.

Susipažinome. Lena Gudinenko gimė ir užaugo Ukrainoje. Buvo įstojusi mokytis medicinos, bet ne visi gali būti medikais... Baigusi vairuotojų kursus, sėkmingai dirbo Krasnoarmeiske.

- Žinote, mane viliojo toliai... Gilus vidinis šauksmas nedavė man ramybės. Jaunystės amžius viską nugali, ir aš, tolių suviliota, išvažiavau į tolimą šiaurę, kur amžinas įšalas – Jakutiją. Tai buvo 1981 metai. Apsigyvenau naujame statomame mieste Almaznyj. Čia kasė deimantus. Specialios mašinos „Komatsu“ (Japonijos gamyba) išvežinėjo iš kasyklos pakrautą skaldą į apdirbimo gamyklą. Išgauti deimantai buvo apdirbami specialiose gamyklose.

- Gerbiama Lena, kaip jūs susipažinote su vilkais?

- Susiradusi būstą, susiradau ir darbą. Įsidarbinau vairuotoja. Krovinine mašina vežiojau prekes, maistą, mašinoms detales. Ant mano mašinos buvo užrašas: „Lastočka“ (Lakštingala), taip mane vadino bendradarbiai.

Žmonių maitinimui buvo pjaunami jakai. Mėsa ėjo į valgyklas, dirbantiems. Atskirtus kaulus laikinai dėdavo į spec. dėžes lauke. Aš tuo ir naudojausi... Turėjau mašinos kabinoje dėžę, į kurią ir prisidėdavau jakų kaulų su mėsgalių likučiais. Važiuodama kelyje juos ir išmėtydavau. Aplink – taiga ir samanos. Vilkai, pamatę mano mašiną, staugdavo. Taip aš su jais ir susidraugavau.

Kartą autogaražo vedėjas išsikvietė mane ir liepė paruošti mašiną į tolimą reisą –Lenską. Būtinai reikia atvežti „Komatsu“ mašinoms detales ir dar perspėjo: „Kelyje, jei kas stabdys, nestok, nes taigoje yra plėšikų“.

Susiruošusi kelionei, anksti rytą išvažiavau. Išmėčiusi vilkams jakų kaulus, važiavau ledu nuklotu keliu. Nykus tas šiaurės Jakutijos kraštas, nei gyvenviečių, nei namų. Vientisa taiga, samanos aplinkui ir dar tas monotoniškas variklio gausmas.

Ilgai važiavau, pagal spidometro parodymus turėjo pasirodyti Lenskas, kai staiga iš už posūkio išniro dideliu greičiu važiuojančios dvi didelės mašinos. Jos viena kitą lenkdamos važiavo tiesiai į mane. Neturėdama kur trauktis, kad išvengčiau susidūrimo, pasukau vairą į dešinę pusę ir apvirtau.

Atsipeikėjusi pajutau galvoje skausmą – buvau aptekusi kraujais. Išlindusi iš kabinos pamačiau, kad ant dešinės kojos nėra unto (apavo). Greitai nusivilkusi striukę, iš dvigubo šilto pamušalo, apvyniojau koją ir išėjau į kelią. Meldžiau Dievo, kad manęs neapleistų. Mano nuostabai, pasirodė atvažiuojanti didelė mašina. Vairuotojas, sustabdęs mašiną, pro langelį paklausė: „Kas atsitiko?“. Aš papasakojau. Atidaręs kabinos dureles, vairuotojas nuleido lankstomas kopėtėles, kuriomis patekau į kabinos vidų. Į specialių mašinų kabinas galima patekti tik kopėtėlėmis, labai jau aukšti ratai.

Atvažiavus į Lenską, mane priglaudė geologai, apgyvendino ir pažadėjo padėti. Kitą dieną, suorganizavę traktorių, keletą darbininkų ir mašiną su trosais, išvažiavome. Atvykę į įvykio vietą, ant apvirtusios mašinos radome tupinčius vilkus. Kabinos viduje irgi buvo keletas vilkų. Pamatę žmones, vilkai išsilakstė. Darbininkai apjuosė mašiną trosais ir traktorius mano „Lastočką“ pastatė ant ratų. Aš sėdau už mašinos vairo ir traktorius „Lastočką“ nutempė į Lenską. Kabinoje kojos apavo unto nebuvo.

Geologai, suradę šaltkalvį, šiek tiek patvarkė mašiną, kad galėčiau važiuoti atgal. Kol remontavo mašiną, aplink mano gyvenamą vietą naktimis staugdavo vilkai. Aš geologų prašiau, kad jie nešaudytų. Vieną rytą geologai rado mano untą prie remontuojamos „Lastočkos“ ratų. Mes visi buvome nustebinti.

Pasikrovusi mašinoms detales, geologams už suteiktą pagalbą padovanojau dėžę geros kokybės vyno, o tai buvo dvidešimt butelių – išvažiavau atgal ten, kur išgaunamas deimantas, į Almaznyj miestą.

Važiuodama prisiminiau: geologai sakė, kad esant mašinos nesklandumams užsukčiau į remonto dirbtuves, kurios yra taigoje. Aš tuo ir pasinaudojau. Pagal mašinų provėžas, suradau leduose įrengtas dirbtuves. Autošaltkalviai nuodugniai sutvarkė visus mašinos gedimus. Į didelį kelią įvažiavau galvodama, kad ilgas komandiruotės kelias, tai ne moteriškas darbas. Nuvažiavusi keletą kilometrų, pastebėjau skersai kelio gulintį ilgą lentgalį. Sustojau neišjungusi variklio, išlipau ir savo akimis netikiu. Skersai kelio gulėjo stora lenta, prikalta vinių smaigaliais į viršų. Greitai nustūmusi lentgalį su vinimis, sėdau į kabiną. Pasigirdo šūviai. Į ką šaudė nežinau, bet aš visu greičiu važiavau pirmyn, kuo toliau ir kuo greičiau nuo galimos tragiškos nelaimės.

Apsidžiaugiau, kai pamačiau deimantinio Almaznyj miesto siluetus. Apsidžiaugė ir vadovai, pamatę mane gyvą ir sveiką, tik su ženklu kaktoje, likusiu visiems laikams. Daugiau į tokias tolimas komandiruotes nevažiavau ir manęs nesiuntė.

Kai gyvenau ir dirbau Jakutijoje, mano dukra Violeta mokėsi Daugpilyje. Baigusi mokslus apsigyveno Vilniuje. Tuo laiku aš jai padėjau.

1992 metais į Jakutiją atvažiavusi dukra Violeta išsivežė mane į Lietuvą, nors vadovai ir siūlė dirbti su mašina „Komatsu“, bet aš nesutikau. Mane paviliojo laisvos Lietuvos toliai...

Savo draugus vilkus palikau taigos globai, kur įstatymas visiems vienodas: „Stiprūs gyvena, silpni miršta“.

Jau daugiau nei dvidešimt metų gyvenu Elektrėnuose. Retkarčiais sapnuoju Jakutijos taigą ir staugiančius vilkus. Esu laiminga.

 

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.