70 kilometrų. Tokio ilgio trasa prieš 70 metų mynė Didžiosios kovos apygardos vadas Jonas Misiūnas ir jo vadovaujami miško kariai. Anuomet jis dėl saugumo vadintas slapyvardžiu Žalias Velnias, o šiais laikais žymaus partizano vardą eiliniams žmonėms primena tradicinis dviratininkų ir pėsčiųjų žygis „Žalio Velnio takais“. Dalis žygio trasų atitinka kelius, kuriais dešimtį metų gindamiesi nuo okupantų mynė miško broliai – partizanai. Kažin kokių sukrečiančių istorijų papasakotų medžiai, jei galėtų kalbėti?
Nuo būrio iki apygardos
Jonas Misiūnas – Žalias Velnias vokiečių okupacijos metais buvo Trakų apskrities Kaišiadorių miesto policijos vachmistras, o nuo 1944 m. – vasario 5 d. – Plechavičiaus rinktinės savanoris. Kai tų pačių metų vasarą prasidėjo antroji sovietų okupacija, jis nė neketino nuleisti rankų – ėmė organizuoti partizanus Trakų apskrities Žaslių, Kaišiadorių, Žiežmarių ir Ukmergės apskrities Musninkų valsčiuose. Ryžtingas vadas liepą buvo subūręs 200 partizanų, o rugsėjį savo būrį jau vadino Didžiosios kovos rinktine. 1945 m. sausį Žalio Velnio partizanai buvo priskirti Lietuvos laisvės armijai – Politinei karinei organizacijai, įkurtai dar vokiečių okupacijos metais. Po reorganizacijos partizanai priklausė 5-ajam LLA rajonui, jų vadas buvo Žalias Velnias. Kai nustojo veikti Vilniaus štabas, 5-asis LLA rajonas pavadinamas 5-ąja LLA apygarda. Tuo metu apygardos štabas veikė Žaslių vlsč, Skėrių k., vėliau, nuo vasario 5 d., Musninkų vlsč., Čiobiškio miestelyje, vaikų prieglaudoje. Balandį žuvus apygardos vadui Mykolas Kareckui (Mečislovui Kesteniui)– Serbentui, vadovavimą perėmė Žalias Velnias. Apygardai priklausė 28 būriai (400-500 kovotojų). Štabas įkurtas Budelių k. Žaslių valsčiuje. Gruodžio pirmąją 5-oji LLA apygarda pavadinta Didžiosios kovos apygarda ir įsteigtos dvi rinktinės: A – Trakų aps. ir B – Ukmergės aps. Apygardai priklausė 2086 legaliai ir nelegaliai gyvenantys asmenys, iš kurių 836 buvo su ginklu rankose kovojantys partizanai. Štabe veikė penki skyriai: Operatyvinis ir ginkluotės, Žvalgybos ir kontržvalgybos, Ryšių, Ūkio, Propagandos ir agitacijos. Apygarda turėjo du gydytojus, esant reikalui naudojosi lengvąja mašina, dviem motociklais ir 117 dviračių. Ginklų arsenalą sudarė 48 kulkosvaidžiai, 667 automatiniai ginklai ir šautuvai, 253 pistoletai.
Ypatinga taktika
J. Misiūno kovos su okupantais truko neilgai – vėliau jis bus išduotas žmonių, kuriais pasitikėjo. Tačiau per tą laiką parodė ypatingą drąsą, kovingumą, negailestingai naikino sovietų valdžios įstaigas ir aktyvistus. Sumanus vadas – buvo sunkiai įkandamas riešutėlis okupantams. Jis veikė pagal savo sukurtą taktiką, todėl sovietų armija negalėjo partizanų sučiupti. Stanislovas Abromavičius savo knygoje rašo, kad 1944 m. partizanų junginys, besivadinęs Didžiosios kovos būriu, dažnai keitė dislokacijos vietą, partizanai kėlėsi iš vieno valsčiaus į kitą. „Žalias Velnias tai darė ne vien saugumo sumetimais, bet ir stengdamasis atskirus partizanų būrius įjungti į savo būrį arba padaryti juos priklausomus nuo jo. J. Misiūnas nepabūdavo niekur ilgiau kaip tris dienas. Gresiant apsupimui, Didžiosios kovos būrys išsisklaidydavo nedidelėmis grupelėmis“, -rašo S. Abromavičius knygoje „Žalio Velnio takais“. Per pusmetį Žalio Velnio rinktinė aplankė beveik visus Trakų apskrities valsčius ir dalį Ukmergės valsčių ir išplėtė savo veikimo zoną. „Šis didelis junginys nevengdavo susidūrimų su atskirais Raudonosios armijos daliniais, užimdavo valsčių centrus ar apšaudydavo sovietinės valdžios įstaigų pastatus“ , – rašo S. Abromavičius.
Žalias Velnias vis tobulino savo taktiką. 1945 m. rudenį junginys pradėjo judėti iš vieno punkto į kitą vadinamuoju mažuoju ratu; tai buvo judėjimas ratu su septyniomis trumpalaikio poilsio vietomis. Pačiame rate buvo keturios pagrindinės kontrolės linijos, kurias sudarė žvalgai ir sargybos postai. Jie turėjo nepraleisti į ratą pašalinių asmenų, pasirodžius NKVD daliniams – greitai informuoti štabą, pranešinėti 5-osios LLA apygardos vadovybės nariams, kur yra štabas. Mažasis ratas ėjo per 4–5 valsčių teritoriją. Prasidėjus dideliems kariuomenės siautimams, štabas eidavo didžiuoju ratu, kuris taip pat turėjo nemažai sargybos postų ir apėmė beveik visą Trakų apskritį.
Mirtini susidūrimai
Nepaisant gudrios taktikos partizanams ne kartą teko susidurti su Raudonosios armijos kariais. 1945-ųjų birželį užverbuoto partizanų ryšininko „Dovydaičio” pranešimu pasienio kareivių pulkas, siekdamas sunaikinti Žalią Velnią, blokavo Neries upę Žaslių ir Musninkų vlsč. ribose, nuo Budelių k. iki Gegužinės. Tada žuvo 13 partizanų, dar 4 ir 15 jų rėmėjų buvo suimta. Žalias Velnias iš apsupto bunkerio ištrūko. Tų pačių metų gruodį prieš Žalią Velnią buvo pasiųstas 14 smogikų būrys, kuris jo ieškojo Aukštadvario, Semeliškių, Žiežmarių, Kaišiadorių, Žaslių vlsč., tačiau nesurado.
Ir dviratininkai, ir pėstieji per šių metų žygį „Žalio Velnio takais“ keliavo per Kaugonis. Kuo svarbus šis kaimas? Čia 1944 m. liepą prasidėjo partizaninis pasipriešinimas okupantams, kurį iniciavo būsimasis DKA apygardos vadas Žalias Velnias. Jis kaupė ginklus ir vyrus ginkluotam antrosios sovietinės okupacijos pasipriešinimui.
1945 balandžio 13-ąją Kaugonių miške žuvo 5-osios LLA apyg. vadas vyr. ltn. Mečislovas Kestenis-Serbentas, o bat. vadas Zigmas Kacevičius-Genijus sužeistas į kojas.
Dabar apie partizanų kovas primena paminklas, stovintis Kaugonių geležinkelio stotelėje. Ant jo užrašyta: „Kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę iš šios stotelės 1944 m. kartu su bendraminčiais išėjo Didžiosios Kovos apygardos įkūrėjas Jonas Misiūnas-Žalias Velnias“. Paminklo pastatymą rėmė – AB „Lietuvos geležinkeliai“ . Paminklas pastatytas 100-ųjų Žalio Velnio gimimo metinių proga.
Kitas partizanų strateginis kaimas – Čiobiškis, kuriame buvo įkurta Didžiosios kovos partizanų apygarda. Čiobiškyje Žalias Velnias prarado vieną brangiausių savo žmonių – žmoną Onutę. Liudytojai pasakoja, kad 1945 metų pabaigoje Onutė paliko septynmečius dvynukus, kalėjime pagimdytą dukrelę ir išėjo ieškoti vyro, kuriam turėjo perduoti enkavėdistų laišką. Žalią Velnią ji rado prie Čiobiškio. 1946 metų vasario mėnesį Ukmergės apskrities Musninkų valsčiaus Pigonių kaimo apygardos štabą užpuolė NKVD kariai. Kova buvo nelygi, priešų pajėgos buvo daug gausesnės. Tame susidūrime Žalio Velnio žmona žuvo nuo kulkos, pataikiusios į galvą. Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas B. Trakimas-Genelis su keliais kovotojais sugrįžo į kovos vietą, kad išneštų žuvusiosios kūną. Žalio Velnio žmona paslapčomis naktį buvo palaidota Čiobiškio kapinėse, pats Žalias Velnias kukliose apeigose nedalyvavo. Čiobiškyje buvo išleistas ir pirmasis partizanų laikraščio „Laisvės keliu“ numeris.
Žalio Velnio žūtis
Sunkūs laikai Žalio Velnio partizanams atėjo 1946 m. pavasarį. Vilniaus centrinio štabo atstovas Juozas Markulis per ryšininkę Anastaziją Rumševičiūtę-Nastutę užmezgė ryšį su J. Misiūnu. Ryšininkė ir pati nežinojo, kad Erelis dirba okupantams. J. Misiūnas, norėdamas, kad Didžiosios Kovos apygardos vadas būtų karininkas, paprašė J. Markulį rekomenduoti patikimą žmogų. J. Markulis pasiūlė Viktorą Pečiūrą-Griežtą (nuo 1942 m. – NKGB agentą Gediminą). 1946 m. liepos 24 d. J. Misiūnas perdavė apygardos vadovavimą kpt. Griežtui, o pats liko jo pavaduotoju. Kpt. Griežtas apygardai vadovavo iš Vilniaus. 1946 m. rugpjūčio 14 d. Griežto primygtinai pakviestas, J. Misiūnas atvyko į Markulio organizuotą partizanų apygardų atstovų pasitarimą Vilniuje ir ten buvo suimtas. Narsus partizanas ir puikus vadas, apgautas žmonių, kuriais pasitikėjo, 1947 m. kovo 11 d. buvo nužudytas Maskvoje. Tiksli palaidojimo vieta nėra žinoma. Onos ir Jono Misiūnų vaikai buvo išvežti į vaikų namus Kaliningrado srityje. Provokatorius ir išdavikas Erelis išvengė partizanų susidorojimo ir sulaukęs žilos senatvės mirė 1987 m.
Žalio Velnio takais
Nuo 2012 metų Abromiškių bendruomenės ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius organizuoja pėsčiųjų ir dviratininkų žygį „Žalio Velnio takais“, skirtą Didžiosios Kovos apygardos partizanų vadui Jonui Misiūnui- Žaliam Velniui ir šios apygardos partizanams pagerbti. Žygio tikslas: susipažinti su Lietuvos kariuomenės istorija, tradicijomis, prisiminti tris savanorių kartas, skatinti ir plėtoti bendradarbiavimą tarp Lietuvos kariuomenės ir civilinių valdžios institucijų, visuomeninių organizacijų, mokymosi įstaigų, kaimo bendruomenių, tęsti bendradarbiavimą tarp LKKSS Vilniaus skyriaus ir Elektrėnų savivaldybės kaimo bendruomenių, puoselėti Tautos istorines ir kultūros tradicijas, ugdyti patriotiškumą, pilietiškumą, ištikimybę bei tautiškumą, užtikrinti sveiką, prasmingą ir turiningą laisvalaikio praleidimą bei sudaryti sąlygas žygio dalyviams išbandyti savo fizinį ir psichologinį pasirengimą.
Spaudai paruošė
Virginija Jacinavičiūtė
Naudota literatūra:
Stanislovo Abromavičiaus, Kęstučio Kasparo ir Rūtos Trimonienės knyga „Didžiosios kovos apygardos partizanai“
Stanislovo Abromavičiaus knyga „Žalio Velnio takais“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro inf.