Virginija Jacinavičiūtė
Birželio 13-14 d. Vievyje ir Elektrėnuose vyko renginiai Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti.
Sunku ir įsivaizduoti, kaip jautėsi tremčiai pasmerkti žmonės. Kas dėjosi jų galvose, kai vos kelios minutės buvo duotos pasiimti būtiniausius daiktus, kai ilgoje ir varginančioje kelionėje kankino mintys, kad tai tik sunkumų pradžia… Nuo pirmųjų masinių trėmimų praėjo 75-eri metai, tačiau šis Lietuvai skaudus etapas yra ir visada išliks žmonių atmintyje. Ypač tų, kurie patys išgyveno tremties skaudulius, arba tų, kurių tėvai ar seneliai iš lūpų į lūpas perdavė patirtus išgyvenimus.
Tremties tema ir prisiminimai į žmonių širdis grįžta kasmet birželį. Birželio 14 d. tradiciškai Elektrėnų savivaldybės tremtiniai rinkosi prie tremtinių, politinių kalinių paminklo Sabališkių kapinėse, čia okupacijos ir genocido aukos pagerbtos tylos minute. Antrojo pasaulinio karo žaizdas priminė ir eiles skaitė mokytoja ir Elektrėnų kultūros centro teatro studijos skaitovė Vilija Valiukienė bei studijos nariai Nijolė Strasevičienė ir Antanas Mikalauskas bei vieviškė tremtinė Dalia Charūnienė.
Kalbą pasakė ir gėles prie paminklo padėjo meras Kęstutis Vaitukaitis ir Vievio seniūnas Zenonas Pukėnas. Lietuviškas dainas „Kur giria žaliuoja“ ir „Lietuva brangi“ atliko Vievio choras „Con moto“, kuriam vadovauja Audronė Stepankevičiūtė.
Renginys pratęstas šv. Mišiomis Elektrėnų Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje. Teminius pamokslus mišiose sakė klebonas dek. mons. Jonas Sabaliauskas ir vikaras Laurynas Visockas.
J. Sabaliauskas pastebėjo paradoksą, kad lietuviai laukė Antrojo pasaulinio karo, tikėdamiesi, kad jis išgelbės nuo tremties ir žudynių. Priminė skaudžią patirtį, kai norėdami išvengti trėmimų kaimynai skundė kaimynus, o prisipažinti taip padarius iki šiol yra labai sunku.
Vikaras L. Visockas ragino šv. Mišių dalyvius pasisemti išminties iš žmonių, kurie būdami nelaisvėje, sugebėjo būti laisvi širdyje. Ištremti žmonės išlaikė tikėjimą neturėdami nei kunigų, nei bažnyčios, nei apeigų. Pasak L. Visocko, Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienos iš dalies yra ir Pergalės dienos, nes žmonės sugebėjo išlikti Dievo vaikais, neprarasti tikėjimo. Vikaras taip pat palinkėjo žmonėms išmokti mylėti priešus, kad nereikėtų gyventi pyktyje ir nepasitenkinime, paragino melstis už tuos, kurie klystkelyje. Puikus besąlygiško tikėjimo pavyzdys yra arkivyskupas Teofilius Matulionis, kuris net 16 metų praleido kalėjimuose, tačiau neprarado tikėjimo.
Šv. Mišiose giedojo Elektrėnų meno mokyklos jaunių choras, kuriam vadovauja Asta Balnionytė, chorui talkino direktorius Evaldas Petkevičius, mokytojos Rima Gritienė, Jūratė Špikienė ir vargonininkė Rūta Striškaitė. Žvelgdamas į giedančius choristus klebonas mons. J. Sabaliauskas pasidžiaugė, kad šiam jaunimui nestinga patriotiškumo. Akordeonu klasikinius kūrinius atliko mok. Kristina Dabravolskaitė. Renginį organizavo Teatro studijos vadovė Rima Sasnauskaitė.