Julija Kirkilienė
Toks gražus pasisveikinimas šiuo Kalėdiniu laikotarpiu dažnai girdimas tarp tikinčiųjų. Taip tikintieji sveikinasi ne todėl, kad norėtų vienas kitą palyginti su Dievo Motina. Taip Gailestingumo metų pradžioje sveikindamiesi tikintieji liudija, kad kiekvienas žmogus gyvenime ne kartą yra Dievo laiminamas, tik ne kiekvienas moka tai priimti taip, kaip priėmė Mergelė Marija: „Tebūnie man, kaip Tu pasakei…“.
Elektrėnų parapijos vikarui Laurynui Visockui prieškalėdiniu laikotarpiu darbų apstu. Nors, pasak kunigo, Elektrėnų parapijoje kalėdojimo tradicijos nėra gilios, bet kunigo paslaugų prieš Kalėdas prireikia dažniau nei kitados. Ir kunigų paslaugų pobūdis pasikeitė: vis dažniau į namus kunigą kviečia žmonės, sergantys priklausomybės ligomis, sergantys nepagydomomis ligomis ir nesuprantantys, kodėl Dievas juos baudžia. Dažnai žmonės ir šeimose gyvendami būna vieniši, todėl ieško pašnekovo, nori būti išklausyti, prašo patarimų. Žmonės jau įprato, kad kunigai nemoralizuoja… Kun. Laurynas sako ne vienam priklausomybių turinčiam elektrėniškiui patarė, kur tokias ligas galima gydyti, jeigu tik žmogus nori, jeigu patarimą gali priimti, kaip kažkada Mergelė Marija „Tebūnie man taip, kaip Tu pasakei“. Bet tai žmogui pasakyti yra sunkiausia. Dažniausiai žmonės negali pripažinti savo bėdų ištakų, o kunigo apsilankymo nepriima kaip Dievo malonės. Kalėdojimą parapijiečiai dažnai supranta taip: jau vieną kartą buvo, namus pašventino, daugiau nereikia…
Kalėdojimas krikščionybėje siejamas su Jėzaus ėjimu pas žmones: apaštalų evangelijose aprašyta, kaip Jėzus lankė žmones, kurie to norėjo, netgi tuos, kurie buvo laikomi blogais. Kunigas Laurynas dalinasi įspūdžiais, kaip jam dažnai pasipiktinusiam parapijiečiui tenka aiškinti, kad tie žmonės, kurie sovietiniais laikais vengė bažnyčios, o dabar sėdi pirmose eilėse, nėra nusidėjėliai. Jei žmogus suklysta, o paskui išmintingai pasitaiso, už tai jam yra atleidžiama.
Kunigas Laurynas savo diplominį darbą rašęs apie kalėdojimo ištakas ir papročius, sakė nepagalvojęs, kad ta tema lietuviškos literatūros beveik neras. Yra užrašyta tik keletas liudijimų iš 1918-1940 metų nepriklausomos Lietuvos gyvenimo. Dabartinis kalėdojimas nuo tų, kur užrašyta liudijimuose, žinoma, labai skiriasi. Kunigas sako, kad dabar net saldainius vaikams atsargiai turi dalinti: vieniems vaikams iš vis neleidžiama saldainių valgyti, kiti patys ne tokius saldainius valgo. Ir poterių klausti vaikų, kaip būdavo anksčiau, galima labai atsargiai: galima vaikų teises pažeisti. O liudijimuose rašoma, kad kunigui kalėdojant vaikai būdavo išrikiuojami prieš kunigą pagal amžių: mažesni kalbėdavo poterius, o vyresni juos pataisydavo, jeigu suklysdavo. Bet ir iki dabar išlikusios tokios nerašytos taisyklės, kad kalėdojimo metu visi šeimos nariai turėtų pasistengti būti namuose. Priimant kunigą, reikia paruošti maldai vietą: padengti stalą šventine staltiese (balta ar linine), ant stalo padėti Šventąjį Raštą, kryžių, žvakę – natūrali žvakės liepsna simbolizuoja Kristaus šviesą ir pagarbą Dievui. Kunigas sako, kad Punske, kur gausi lietuvių bendruomenė, dabar dirba buvęs Elektrėnų vikaras Marius Talutis. Ten kalėdojimo papročiai išlikę gilesni. Kaip seniau Lietuvoje, Punske kalėdoja kunigas kartu su bažnyčios tarnais. O giliausios, žinoma, tradicijos išlikusios pačiame Nazarete, kur daugiau kaip 2 tūkstančius metų saugoma vieta, kur išlikusi Mergelės Marijos gyvenamosios kriptos dalis su laiptais, kur įvykęs apsireiškimas: „Sveika, malonėmis apdovanotoji…“ . Dabar ten įrengtas altorius. Virš šios vietos pastatyta didinga Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bazilika.
Kunigas Laurynas, sveikindamas visus parapijiečius su Šv. Kalėdomis, linki nepamiršti, kad ir mes kiekvienas esame malonėmis apdovanoti, nors tos malonės kartais žmogui atrodo, kaip bausmė…
Svarbu, išmokti tai pamatyti ir priimti.