Susipažinkime: Žemės gelmių informacijos centro kolektyvas

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 18 gruodžio 2015

Raminta Česnauskaitė

DSCF8508Kiekvienos organizacijos sėkmė ir didžiausias turtas – joje dirbantys žmonės. Tik nuo jų pastangų bei kasdienio darbo priklauso, ar organizacija gyvuos. Praėjusiame „Elektrėnų kronikos“ numeryje jau turėjome galimybę susipažinti su Žemės gelmių informacijos centro vadovu, geologu Vytautu Puronu. O dabar kviečiame susipažinti ir su nedideliu, tačiau šiltu, darbščiu ir draugišku Žemės gelmių informacijos centro kolektyvu – žmonėmis, kurie kuria ir puoselėja buvusį geologijos muziejų.

Darbo diena Žemės gelmių informacijos centre?

Žemės gelmių informacijos centre be vedėjo V. Purono darbuojasi penki žmonės: vyriausias inžinierius Liudvikas Grigoravičius, vyriausioji muziejininkė Marytė Baubienė, vyresnioji muziejininkė Audra Marčiukaitienė, inžinierius Gintautas Sabaliauskas bei technikas Teodoras Mackevičius.

Muziejininkės rūpinasi muziejaus rinkiniais ir kerno tvarkymu. Marytė prisimena 1990-uosius, kuomet iš saugyklos po atviru dangumi Gariūnuose dideliais kiekiais į Vievį atveždavo kerną, kuriuo reikėjo pasirūpinti, tad per mėnesį muziejaus darbuotojams tekdavo sutvarkyti tūkstančius metrų kerno.

Ko gero, daugeliui kyla klausimas, kaip tas kernas tvarkomas? Pavyzdžiui, iš Gariūnuose buvusios saugyklos po atviru dangumi į Vievį saugojimui buvo vežamas kernas, o dėžės, kuriame jis buvo laikomas, – apirusios, pradėjusios pūti, užrašų ant jų jau nematyt. Paprastai geologai gręždami gręžinį nubraižo žemės gelmių pjūvį ir jį aprašo – kokiame gylyje kokios uolienos aptiktos, kokios jų savybės. Tad iš senų dėžių kernas perkeliamas į naujas. Pagal pirminius geologų užrašus nurodomi gyliai, apskaičiuojama kerno išeiga. Galiausiai – viskas nufotografuojama ir aprašoma tam tikrame kataloge. Muziejininkės Audra ir Marytė pasakoja, kad nesunkiai ir greitai galima sutvarkyti kietųjų sluoksnių kerną, kadangi toks uolienos stulpelis yra tvirtas ir nebyra, tad tuos stulpelius lengvai galima perdėlioti. Tačiau yra sluoksnių, kurie aižėja ir skyla į griežinėlius kaip monetų bokštelis, tad dėliojant tokį kerną prireikia daug laiko ir kantrybės. Kartais tai būna kaip dėlionė, kur tenka ieškoti tarpusavyje derančių gabalėlių, ir taip vieną prie kito juos dėlioti.

Darbas geologijos muziejuje kartais reikalauja ir originalių, nestandartinių sprendimų. Apie vieną tokių įsimintesnių darbų pasakoja M. Baubienė: „Tvarkėme iš Kaliningardo srityje įrengto gręžinio atvežtą kerną ir pavyzdžius. Tai buvo druskos, o laikomos ir gabenamos jos buvo neizoliuotos. Druskos juk tirpsta – dėl jų poveikio išgraužtos dėžės, suiro net jas laikančios vinys. Taigi pavyzdžius dėjome į naujas dėžes, o druskas parafinavome. Pasistatėme elektrinę viryklę, vyrai pagamino mums įrankius, kad į išlydytą parafiną druskas galėtumėme merkti. Prieš tai vyniojom pavyzdžius į popierių ir marlę. Kol kiekvieną gabaliuką surišome kaip skilandukus, dirbome beveik mėnesį.“

„Anksčiau pačios net maišelius mėginiams gamindavome – turėjome tokią mašinėlę, pirkdavome polietileno, jį karpydavome ir lydydavome,“ – prisimena Audra, o Marytė dar priduria, jog muziejaus pastatas žiemą nešildomas, tad eksponatams laikyti iš nuo tarybinių laikų likusio popieriaus muziejininkės gamindavo ir specialias dėžutes, kurioms pati buvo nusibraižiusi šabloną, tereikėjo padirbėti žirklėmis.

Anksčiau Vievyje buvo ruošiami mokomieji rinkiniai mokykloms – Audra prisimena, jog reikėdavo parengti po 120 dėžių per mėnesį, o kiekvienoje dėžėje sudėti po 40 pavyzdžių. Muziejininkės pripažįsta, kad dirbant su pavyzdžiais laikas skriete skrieja, tačiau darbas „su popieriais“ – ne toks įdomus. Vis dėlto, jį reikia atlikti, tad tam daugiau laiko skiriama šaltuoju metu laiku, kai kernas netvarkomas.

Kerno informacija yra registruojama ir aprašoma, kaip bibliotekoje, tad atvykusiems tyrėjams Marytė padeda surasti reikalingą kerną kartotekoje. Pavyzdžiui, tyrėją domina tam tikra geologinė sistema. Yra kerno, kuriame šis sluoksnis – tik pusė metro, o kitame – gal ir šimtas metrų. Kiekvienas pasirenka, ko reikia.

Pašiūrėse savo eilės dar laukia šimto gręžinių kernas – viso apie 300 dėžių, reikės sutvarkyti ir pervežti į saugyklą. Įdomu tai, jog pastaraisiais metais Lietuvoje visai nedaromi gilūs gręžiniai. „Šviežiausia“ kerno partija į Vievį atvežta 2013 m. – 85 dėžės iš 5 gręžinių.

Muziejaus teritorija didelė, ypač daug dėmesio visais metų laikais reikalauja lauko ekspozicija. Be to, nuolat tenka ką nors konstruoti ar rūpintis kerno saugyklos įrenginiais. Tam Žemės gelmių informacijos centre darbuojasi ir muziejininkėms padeda G. Sabaliauskas ir T. Mackevičius.

Muziejininkės ne tik ekskursijas veda

DSCF8471Audra Marčiukaitienė ir Marytė Baubienė Žemės gelmių informacijos centre dirba jau trisdešimt metų. Per tą laiką ne kartą keitėsi organizacijos pavadinimas bei pavaldumas, tačiau jų darbas nepakito.

Audra dirbti į kerno saugyklą Lietuvos geologijos mokslinio tyrimo institute atvyko 1985 m. balandžio pradžioje iš Elektrėnų. Čia ji buvo paskirta baigusi Vilniaus technologijos technikumo naudingųjų iškasenų telkinių žvalgybos techniko kursą, kalnų techniko žvalgybos kvalifikaciją. Tai jos pirmoji darbovietė, kurioje ji dirbo technike, muziejininke, o dabar eina vyresniosios muziejininkės pareigas.

„Dabar, po muziejaus reorganizavimo į Žemės gelmių informacijos centrą prie Lietuvos geologijos tarnybos, mūsų liko tik šeši darbuotojai. Tačiau darbai išliko tie patys – kaupti, saugoti, tirti ir eksponuoti žemės gelmių informacijos šaltinius. Mes tvarkome muziejines kolekcijas, geologinius rinkinius, atliekame kerno reviziją, kaupiame medžiagą apie eksponatus, informaciją apie muziejaus istoriją, kartais vedame ekskursijas,“ – pasakoja Audra.

DSCF8485Keliais mėnesiais anksčiau dirbti čia pradėjo ir M. Baubienė. Pradžioje ji buvo meistrė, vėliau – vyresnioji inžinierė, o nuo tada, kai kerno saugykla tapo geologijos muziejumi – vyriausiąja muziejininke. „Visada buvau atsakinga už kerną, su juo dirbu ir šiandien. Audra visada buvo atsakinga už visų muziejaus rinkinių tvarkymą. Nors dabar viską darome kartu, visgi pasiskirstymas lieka – ten, kur kerno pavyzdžiai, vadovauja Audra, o aš darbuojuosi su kernu,“ – sako M. Baubienė.

M. Baubienė 1977 m. baigė statybos technikumą, vėliau neakivaizdžiai – ir dabartinį Aleksandro Stulginskio universitetą (1987 m.). Pagal išsilavinimą ji – inžinierė-hidrotechnikė. „Kai atėjau čia dirbti, apie geologiją turėjau tik bendrą supratimą. Kai tuometis vadovas Valentinas Baltrūnas atvedė ir parodė, koks bus mano darbas, man pasirodė, kad tai – akmenukų dėliojimas iš dėžės į dėžę. O bedirbant juk domiesi, pamažu viską perpranti ir visai kitaip pradedi žiūrėti į geologiją. Kai jau studijavau universitete, jame mokiausi ir geologijos. Tačiau tai nebuvo kažkas nauja, jau buvau čia įgijusi praktikos, tad žinios greitai susidėliojo ir susistatė į vietas,“ – pasakoja muziejininkė. M. Baubienė teigia, jog toks darbas – tiesiog užkabina, tarsi užkrečia. Dabar jai įdomus kiekvienas akmenėlis. Kartą karjere radusi paprastą pilką akmenėlį Marytė jį parsivežė muziejun, perpjovė ir nušlifavo. Išryškėjo, jog pjūvyje – silūro periode gyvenęs suakmenėjęs galvakojis moliuskas. Vieną šio akmenėlio pusę ji saugo namie, kitą – padovanojo mokslo labui.

Nuo pat kerno saugyklos pastatymo buvęs gręžimo meistras, išgręžęs ne vieną Lietuvos žemės gelmių gręžinį Liudvikas Grigoravičius rūpinosi visais ūkiniais reikalais. Stengėsi aprūpinti muziejų ir reikalingomis medžiagomis, organizavo įvairiausius ekspozicijų, kerno saugyklos įrengimo darbus. Jis visada turi ką patarti, išmokyti, o kur dar jo nagingos staliaus rankos! Durys, langai, dėžės dėželės kernui, kolekcijoms – visa tai Liudo kūryba, o ir jo laisvalaikiu pagamintais dirbiniais naudojasi ir dažnas Vievio apylinkių žmogus. Galima sakyti, kad ir visas Liudviko bei jo šeimos gyvenimas tiesiog suaugęs su geologijos muziejaus kūrimosi istorija. Ir jis noriai per gyvenimą sukaupta patirtimi dalinasi su aplinkiniais.

Žemės gelmių informacijos centro kernotekoje veikia daug elektrinių kilnojimo, uolienų apdirbimo įrenginių, todėl inžinieriumi dirbantis G. Sabaliauskas rūpinasi elektros ūkiu. Kartu su juo dirbantis techniku T. Mackevičius prižiūri mechanizmus – traktoriukus, pjūklus ir t.t. (kartais net būna naujų konstruktoriumi). Gintas su Tadu dirba pačius įvairiausius darbus, nuo lapų grėbimo iki mūrijimo. Šiuo metu jie baigia įrengti patalpą akmens pjovimo ir gludinimo darbams. Vyrai nuo pavasario iki rudens beveik nuolat „kovoja“ su vejomis. O jos plačios – juk riedulių ekspozicijos ir pastatai išsidėstę beveik 5 ha pievoje. Sunkus tas jų darbas, bet užtat koks rezultatas! Rieduliai pavasarį tarsi pražysta, kviesdami lankytojus pabūti gamtoje.

Draugiškas kolektyvas

Prieš 30 metų kerno saugyklos pastate veikė šešios laboratorijos, o vienu metu dirbo apie 20 žmonių. Čia netgi buvo apgyvendintos kelios instituto darbuotojų šeimos. Todėl čia visuose aukštuose virė darbas, o dabartiniai darbuotojai sako, kad buvo labai smagu. Galima sakyti, kad kolektyvas buvo kaip viena šeima: net darbuotojų vaikai augo kartu, nes neretai juos atsivesdavo į darbą. Muziejaus teritoriją didelė – vaikai joje žaisdavo ir tikrai tėvams netrukdė dirbti.

„Kai darbinausi institute, kadrų skyriaus moterys man sakė, kad ateinu dirbti į draugišką kolektyvą. Ir jos buvo teisios. Mes čia buvome ir esame kaip šeima. Prisimenu išvykas į Baltarusiją, Baltijos kelią, Grūto parką, Anykščius, geologų sąskrydį prie Minijos, švęstas šventes, gimtadienius. Kartais pagalvoju, kad galėjau tapti visai kitos srities specialiste. Tačiau gyvenimas, o gal likimas taip sudėliojo viską, kad atsidūriau ten, kur nesitikėjau, ir jeigu viską tektų pakartoti iš naujo, tikrai daryčiau taip pat,“ – teigia A. Marčiukaitienė.

O kaipgi be išdaigų? Buvusio geologijos muziejaus darbuotojai kartais krėsdavo vieni kitiems eibes: ant aukščiausių kerno saugyklos lentynų kranu užkeldavo vieni kitų dviračius, kolegoms į krepšius prieš važiuojant namo pakraudavo į dešrą panašaus vendo smiltainio kerno gabalų. Apie vieną tokį įvykį pasakojo ir G. Sabaliauskas: kartą pamatęs, kaip kolega jo krepšyje slėpė kerno gabalą, jį laiku išėmė ir įdėjo pačiam kolegai, kuris tik kitą dieną susigriebė namo taip sunkiai nešęsis akmenį.

Žemės gelmių informacijos centro darbuotojai vieningai sutaria, kad muziejaus kolektyvas visada buvo draugiškas, o jame dirbantys žmonės – geri, supratingi ir paslaugūs. Todėl „Elektrėnų kronikos“ skaitytojams jie palinkėjo ne tik apsilankyti Žemės gelmių informacijos centre Vievyje ir sužinoti apie geologiją, bet ir gyvenime sutikti kuo daugiau gerų žmonių.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.