Geologija yra gyvenimo būdas

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 2
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 10 gruodžio 2015

puronasApie tai, kodėl verta domėtis geologija ir koks ateityje galėtų būti Žemės gelmių informacijos centras, – įdomus Ramintos Česnauskaitės pokalbis su Žemės gelmių informacijos centro vedėju Vytautu Puronu.

Kaip tapote geologu? Kada ir kodėl pasirinkote būtent šią profesiją?

Vaikystėje galvojau, kad tapsiu miškininku, mat gyvenome tarp gražių Šalčininkų krašto miškų. Tačiau kai 1984 m. į mokyklą atvažiavęs Geologijos instituto mokslininkas dr. Eduardas Vodzinskas vaizdžiai papasakojo apie geologus ir kiek jiems prireikia įvairiausių įgūdžių, iš karto nusprendžiau – būsiu geologu. Su mama, chemijos ir geografijos mokytoja, įkūrėme pirmąjį Lietuvoje jaunųjų geologų būrelį, o po kiek laiko ir muziejų, kuris veikia ir dabar Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje. Jame – iš kelionių parvežti mineralai, uolienos, fosilijos, o svarbiausia – surinkta plačiai paplitusio Dzūkijoje akmens, o dabar vadinamo ir nacionaliniu – titnago kolekcija. Nuo tada kasmet važiuodavau į vasaros stovyklas, dalyvavau olimpiadose, kol įstojau į Vilniaus universitetą ir 1994 m. baigiau Gamtos mokslų fakultete atkurtą geologinės nuotraukos, paieškų ir žvalgybos studijų programą.

Kas labiausiai įsiminė studijų metais?

Studijuojant geologiją įdomiausios yra praktikos vasaromis, kai tarsi susilieji su gamta, prisilieti prie žemės gelmių. Jos vykdavo tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Įspūdingiausia buvo Rytų Kazachstane, kur visą vasarą teko Altajuje dalyvauti polimetalinių rūdų, aukso paieškose. Skraidant sraigtasparniais, klaidžiojant po kalnus, stengiantis išvengti susitikimo su meškomis. Taigi gyventi tokį geologų gyvenimą, kuris dažniausiai ir įsivaizduojamas. O ir iš Lietuvoje atliktų kartografavimo praktikų liko ne tik įgytos žinios, bet patirta taip pat daug nuotykių.

Kaip pradėjote dirbti Geologijos muziejuje, Vievyje?

Su šeima Vievio gyventojais tapome beveik iškart po studijų. Džiugino miesto padėtis netoli sostinės, nes tuo metu dirbome Geologijos institute, kuriam priklausė ir kerno saugykla su muziejumi. Tarsi nuojauta, kad kada nors gal darbuosiuosi ir čia. Nors pirmą kartą Geologijos muziejuje ekskursijos metu apsilankiau dar 1985 m., būdamas moksleiviu, į saugyklą kaip mokslo darbuotojui retkarčiais reikėdavo užsukti paimti tyrinius iš kerno. 2004 m. tuometiniam Lietuvos geologijos muziejui reikėjo vyriausiojo fondų saugotojo. Na, ir kaip geologui, gyvenančiam Vievyje, direktorius Ignas Norvaišas šias pareigas pasiūlė.

Ką reiškia vadovauti muziejui?

Vadovavimą muziejui palyginčiau su lobio saugojimu, nes tai yra atsakomybė už didžiulius informacijos šaltinius. Reikia rūpintis, kad eksponatai išliktų apsaugoti, užkonservuoti nuo sugadinimo ir panašiai. Žemės gelmių informacijos centro darbuotojai, dirbantys čia ilgiau už mane, o kai kurie ir nuo pat saugyklos pastatymo, yra patyrę, labai savarankiški, todėl dažnai patarimus tenka iš jų išgirsti.

Kuo Jums patinka Jūsų darbas? Kas jame Jus įkvepia?

Labiausiai – ekskursijos. Per jas gali perteikti tai, kas svarbu ir įdomu man, kaip geologui ir kaip piliečiui, ir taip prisidėti prie visuomenės kritiško bei racionalaus susimąstymo apie geologinius reiškinius ir aplinką išugdymo.

Mintis, kad esi atsakingas už vieną svarbiausių Valstybinės geologinės informacijos sistemos dalių, suteikiančią galimybes įvertinti milijardus eurų kainuojančius žemės gelmių turtus – taip pat verčia giliau įkvėpti.

Kokie svarbūs tyrimai atlikti remiantis Vievyje saugomu kernu?

Kernas yra vienas pagrindinių Lietuvos žemės gelmių informacijos šaltinių. Todėl geologams jį tyrinėjant, buvo rastos naudingosios iškasenos, kuriomis gali naudotis šalies pramonė – tiek statybos medžiagų, tiek energetikos ir t.t. Tai trečdalis viso Lietuvos turto. Taigi kerno reikšmė yra milžiniška. Tarp kerno saugomo Vievyje yra vadinamieji stratotipiniai pjūviai – tipiniai uolienų sluoksniai, kuriems suteiktas unikalus pavadinimas, kurį naudoja tyrėjai visame pasaulyje. Beje, silūro periode susidariusi būdinga dolomitizuota klintis, kuri pavadinta Vievio sluoksnynu.

Kokie įvykiai iš muziejaus gyvenimo Jums labiausiai įsiminė?

Dėl muziejaus veiklos tęstinumo labiausiai neaiškumo visad kėlė nuolatinis jo pavaldumo keitimasis. Ir tai gana vargina. Dabar jau tapome Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos dalimi.

O vienas iš reikšmingiausių įsiminusių įvykių buvo Valdovų rūmų pamatų kerno atgabenimas. Tokio milžiniško skersmens kerno dar neteko matyti. O kokia jo istorinė reikšmė!

Kuri muziejaus ekspozicija Jums pačiam labiausiai patinka? Kodėl?

Pirmiausia, kas krenta į akis lankytojams ar praeiviams – lauko riedulių ekspozicija. Ji yra kaip parkas – ir ne veltui taip atrodo, mat ekspozicija sukurta pagal Kauno botanikos sodo specialistų projektą.

Čia prisiglaudžia ne tik pilki lauko akmenėliai, bet dažnai apsilanko ir apsigyvena (miesto vidury!) stirnos, kiškiai, įvairūs paukščiai (ne tik tiesiogine, bet taip pat ir perkeltine šio žodžio prasme). Tai ekspozicija, ant kurios eksponatų galima užsiropšti. Gamta šią ekspoziciją nuolat keičia, mūsų darbuotojams tik belieka pataisyti.

Kokie muziejaus, dabar – Lietuvos žemės gelmių informacijos centro – ateities planai?

Ruošiamės gauti lėšų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir pagaliau įgyvendinti parengtą rekonstrukcijos projektą. Tuomet jau bus galima smagiau jaustis, kai lankytojai matys naujas ekspozicijas, o ne niūrius, avarinės būklės pastatus. O tada ir kelionė po Lietuvos žemės gelmes ir geologinės istorijos metraštį bus visai kitokia.

Kokius planus dar labiausiai norisi įgyvendinti darbe?

Geologijos mokslas nuolat kinta. Atsiranda nauji tyrimo metodai, nauji objektai, naujos naudingosios iškasenos ar energijos šaltiniai. Dar taip neseniai, tik antroje XX a. pusėje, buvo sudaryti geologiniai Žemės vandenynų dugno žemėlapiai, o XXI a. pradžioje jau studijuojame Marso, Mėnulio, Veneros geologiją. Moderni geologija plečia savo ribas, jungiasi su kitais mokslais. Sprendžiame klimato kaitos problemas, ieškome naujų energijos išteklių, reaguojame į gamtines katastrofas, prognozuojame jų padarinius. Kokia buvo Lietuva prieš milijardus, milijonus ar tūkstančius metų? O kokia bus? Ar bus Lietuvoje žemės drebėjimų? Ar stiprių? Ar išsilies Baltijos jūra, kylant pasaulinio vandenyno lygiui? Ką slepia suakmenėję gyvūnai, kokias istorijas pasakoja akmenys? Ar prasmegs Biržų kraštas, kaip keisis mūsų kraštovaizdis? Ar ant tvirto grunto stovi mūsų pastatai, ar galėsime Vilniuje statyti metro? Ar pakankamai turime vandens ir kokį jį gersime ateityje? Ar galime aprūpinti Lietuvą energijos šaltiniais, ar turime geoterminės energijos ar skalūnų dujų, kokios dar naudingosios iškasenos slepiasi Lietuvos gelmėse ar paviršiuje? Tiek daug klausimų! O atsakymus norėtųsi pavaizduoti interaktyviose ekspozicijose Žemės gelmių informacijos centre.

Ar rekomenduotumėte moksleiviams rinktis geologijos studijas? Kodėl?

Studijuoti geologiją turėtų būti labai motyvuotas sprendimas, kai tarsi žinomas gyvenimo tikslas, planas. Lietuvoje geologus ruošia vienintelis Vilniaus universitetas. Vieni renkasi klasikinę geologiją, t. y. tyrinėja slėpiningą mineralų ir uolienų pasaulį, praeities, dabarties ir ateities geologinius procesus, ieško naudingų iškasenų, energijos šaltinių, prognozuoja gamtinius pavojus. Kiti renkasi hidrogeologiją – mokslą apie vandens pasaulį, aprūpinimą vandeniu, jo išteklių ir kokybės problemas. Tretieji, pasirinkę inžinerinę geologiją, užsiima pastatų pamatų saugumu, sprendžia technines kelių ir požeminių konstrukcijų problemas.

„Tiksliukai“ gali užsiimti geofizika, geochemija, izotopiniais tyrimais ir kt. Esantys be galo racionalūs renkasi inžinerinę ar ekonominę geologiją. Jei mėgsta detektyvines istorijas, turi aštrų analitinį protą, tikrai patiks iš mineralų, uolienų, fosilijų dėlioti praeities pasaulių mozaikas ir atkurti to meto įvykius. Juo labiau, kad tyrimams geologai naudoja modernią techniką. Tai studijos mėgstantiems fantazuoti – kažin ar bent vienas kitas mokslas gali pasiūlyti kelionę laiku ir erdve kelis milijardus metų atgal ar bent kelis milijonus metų į priekį. Jei traukia kelionės, gamtiniai stebėjimai – tam skirtas geologinis kartografavimas, įvairių naudingų išteklių paieška. Geologija tinka ir tiems, kurie žavisi margu mineralų pasauliu ir jų panaudojimu. O kur dar geotermija, skalūnų angliavandeniliai, geologinės katastrofos, vandens ištekliai ir jų kokybė, klimato pokyčiai, racionalus išteklių naudojimas? Tai taip pat geologijos studijų objektai.

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

Sakoma, kad geologija yra gyvenimo būdas. Ji yra mėgstantiems iššūkius, todėl profesijos pasirinkimas dažniausiai lemia ir pomėgius. Tad buvimas gamtoje, keliavimas, domėjimasis reiškinių priežastimis yra neatsiejama gyvenimo dalis. Sodas, kaimas, miškai ir laukai yra aplinka, kuri suteikia atgaivą kūrybinėms mintims. Visą laiką domėjausi istorija, tad domina ne tik prieš milijonus metų gyvenę padarai, bet ir šalia gyvenančių žmonių praeitis, kraštovaizdžių kaita.

Ko palinkėtumėte „Elektrėnų kronikos“ skaitytojams?

Gyvenant viename iš gražiausių Lietuvos kraštų (beje, tam teigti yra ir moksliniai argumentai), svarbiausia linkėčiau atsakingai saugoti tai, kas sukurta ir išpuoselėta gamtos per milijonus metų, tausoti savo žemės gelmes, jų išteklius – pagalvoti, ką paliksime ateinančioms kartoms. Ar užterštą, nualintą kraštovaizdį, ar darniai su aplinka sugyvenančius žmones?

Dėkojame už pokalbį.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.