Virginija Jacinavičiūtė
Šiais metais Elektrėnų ligoninė mini 50 veiklos metų sukaktį. Tai puiki proga prisiminti ligoninės istoriją bei medikus, kurie tą istoriją kūrė. Elektrėnų ligoninės istorija gana išsamiai ir įdomiai aprašyta naujai išleistoje knygoje „Elektrėnų ligoninės 50 veiklos metų“, kurią skaitytojai galės pasklaidyti ir Elektrėnų bibliotekoje. Ligoninės istorija per ilga ir per daug turininga, kad ją būtų galima papasakoti vienoje publikacijoje, todėl pagrindinius fragmentus perteiksiu dviejų pirmųjų Elektrėnų medikių Dalios Čižienės bei Marijos Bagdanskienės pasakojimais. Šias medikes pažįsta dauguma elektrėniečių. Jos panašiu metu pradėjo dirbti dar senojoje Elektrėnų poliklinikoje, tuo pat metu medikių karjeras ir baigė. Iki šių dienų gydytojos išliko geromis draugėmis, net ir pomėgiai jų tokie pat – abi nuostabiai gražiai neria. Elektrėnietės dažnai sutinka šias medikes gatvėje kartu bevaikščiojant ir nepasiskuklina užkalbinti. Vienos klausia, ar gyd. Marija prisimena jos gimdymą, kitos dėkoja Daliai už tinkamai nustatytą diagnozę. Bet apie viską nuo pradžių.
Pradžių pradžia
1960 metai. Pradedama statyti galinga šiluminė elektrinė, nuo kurios ir prasideda Elektrėnų miesto istorija. Kur dabar stovi miestas, plyti platus laukas, bet neįtikėtinai sparčiai pradeda kilti daugiabučiai dabartinėje Draugystės gatvėje. Tik užbaigus pirmųjų pastatų statybas, butuose pradeda veikti vienos svarbiausių žmogui įstaigų – poliklinika bei vaistinė. 1961 m. poliklinikai pradeda vadovauti gyd. Leonas Čižas, kuris iš Vilniaus į Elektrėnus atvyksta kartu su žmona Dalia Čižiene.
Dalia su vyru Leonu susipažino ir susituokė dar studijuodami mediciną dabartiniame Vilniaus universitete. Likimas lėmė, kad ir dirbti jiems teko vienoje įstaigoje. „Vyras dar prieš pradėdamas dirbti apsilankė Elektrėnuose, jam čia patiko. Netrukus atvažiavau ir aš. Tada dar buvo kasamas ežeras, visur purvynas ir visur girdėjosi darbininkų keiksmažodžiai“,- pažintį su naujai statomu miestu prisimena Dalia. Tačiau Elektrėnai sparčiai keičiasi, auga, mieste tvyro džiugi nuotaika, gyvenimas tiesiog kunkuliuoja, ir tai labai žavi. Nuo pat pradžių darbo buvo daug, o kolektyvas mažas. Tačiau jaunatviška energija ir entuziazmas padeda susidoroti su visais rūpesčiais. Leonas užima Terapinio sk. vedėjo pareigas, Dalia rūpinasi vaikų sveikata. Gydytojams talkina Terapinio skyriaus seselės Aldona Mekienė, Vaikų ligų skyriaus seselė Marytė Šimašiūtė, bei vyr. sesuo Regina Švelnienė, stomatologo paslaugas teikia Genovaitė Rutkauskienė. Šalia veikia vaistinė, kuriai vadovauja Elektrėnų miesto statytojo Prano Noreikos žmona Darata.
Entuziastų darbas
Daug rajono žmonių gyvena gana varganai, vaikai labai apleisti. Juos dažnai vargina tokios sunkios ligos kaip plaučių uždegimas ir viduriavimas. Į Elektrėnus sparčiai vyksta jaunos šeimos su vaikais, todėl su kiekviena diena darbo vis daugėja.
Jaunatviškas entuziazmas suteikia daug jėgų. Gydytojai, gavę informacijos apie apleistus vaikus, patys vyksta į namus jų ieškoti. „Ateini į bendrabutį. Vienoje lovoje kartu su tėvais miega vaikai, kitoje – krūva girtų darbininkų“, – darbo kontrastus prisimena gydytoja.
1964 m. Dalia Čižienė pradeda dirbti ligoninėje, veikusioje Abromiškių dvare. Į šią ligoninę gydytoja kasdien vaikšto pėsčiomis, kartais pasiseka, link namų paveža žemes link miesto vežantys savivarčiai. Abromiškių ligoninėje darbo taip pat nestinga, buities sąlygos prastos. Kartais pečius slegia rūpesčiai, nerimas dėl mažųjų pacientų likimo, tačiau nenuleisti rankų padeda ir kolegos. „Turėjau sunkų ligonį, tokia neviltis apėmė. Stoviu ir verkiu. Neverk, viskas susitvarkys, ramina vyr. gydytoja Lidija Zaidman. Viskas ir susitvarkė“, – pasakoja D. Čižienė.
Naujoji ligoninė
1965 m. duris praveria naujoji moderni Elektrėnų ligoninė, sukomplektuojami kadrai. 1966 metais ligoninėje veikia Gimdymo, Vaikų ligų, Vaikų infekcinis, Chirurginis, Ginekologijos, Terapinis ir Infekcinis skyriai bei okulisto kabinetas. Viso 150 lovų. Su nauja ligonine prasideda naujas, šviesesnis Elektrėnų medikų darbo etapas.
Naujutėlėje ligoninėje Vaikų ligų skyriaus vedėja pradeda dirbti D. Čižienė. „Vaikų skyriuje iš pradžių nebuvo budinčio vaikų gydytojo. Sulauki skambučio į namus ir leki per purvynus į ligoninę. Kartais būdavo ir trys iškvietimai per naktį“, – pasakoja D. Čižienė.
Per ilgą darbo praktiką gydytoja patyrė ir skaudžių išgyvenimų, tačiau vis tik sako, kad darbas siejasi labiau su džiugiais įvykiais. Skaudžiausia susitaikyti su vaikų mirtimis, kurių, deja, pasitaikė. Per vienerius metus teko numarinti net tris vaikus, sirgusius meningokoko infekcija.
Kartais tekdavo gydyti vaikus, kurių mamos atsisako dėl apsigimimo ar dėl savo asocialaus gyvenimo. Būdavo gydytoja šnekina mamas, kad šios vaikų nepaliktų, bet ne visada pavyksta. Motiniška širdis negali susitaikyti net su svetimo vaiko nelaime.
Vaikų ligų skyriaus vedėja Dalia išdirbo iki 2002 m. Vėliau skyriui vadovavo Romas Sugintas. Dalia porą metų dirbo pediatre, o 2004 m. baigėsi D. Čižienės darbo licencija. Jos netęsė, nes taip buvo su vyru Leonu sutarusi. Daugiausiai džiaugsmo gydytojai teikia kai aplanko Elektrėnuose užaugę vaikai Dalia ir Gytis, anūkai Aušra, Silvija ir Aurelija bei proanūkiai Austėja, Vytautas ir Imanuelis.
Per savo darbo metus gydytoja Dalia Čižienė išgydė daugiau kaip 22 tūkst. vaikų. Nenuostabu, kad net dabar ją sutikę tėvai dėkoja už teisingas diagnozes ir gerą gydymą.
Pasirinko chirurgijai artimiausią profesiją
1964 m. rugpjūtį Elektrėnų poliklinikoje ginekologe pradeda dirbti šiaulietė Marija Vaitkevičiūtė Bagdanskienė. Po metų ji paskiriama Elektrėnų ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriaus vedėja. Ji dar nenumano, kad Elektrėnų ligoninė bus pirma ir paskutinė jos darbo vieta.
„Gydytoja yra patyrusi, kompetentinga, principinga, gerbianti savo ir kitų nuomonę“,- rašoma knygoje apie M. Bagdanskienę, tačiau mažai kas žino, kad akušerija nebuvo geidžiamiausia jos profesija.
Prieš atvykstant į Elektrėnus Marija dirbo Chirurginio skyriaus sesele. Chirurgija – ta sritis, kurioje Marija įsivaizdavo savo ateitį ir apie tai rašė studentų laikraštyje. Bet su laiku į galvą atėjo mintis „Atveš vyrą su sulaužyta koja, kaip aš jį pakelsiu“. Išgąsdinta šios minties ji pasirinko akušerės ginekologės specialybę, nes ji pasirodė artimiausia chirurgijai.
Kartu su gydytoja Elektrėnuose dirbo šaunus Akušerijos-ginekologijos skyriaus kolektyvas: pirmoji Elektrėnų medikė Stasė Kacevičienė, Algis Urbonas, Antanas Strikaitis, Liudmila Kašuro, Regina Alantienė, Lilija Sugintienė, Kostas Kalinauskas, Danguolė Šileikienė, Reda Verbickienė.
Per ilgametį darbą gydytoja priima vos ne tiek gimdymų, kiek žmonių gyvena Elektrėnuose – per 10 tūkst. Per darbo praktiką ji į pasaulį ateiti padeda 83 dvynukams. Pasitaiko ir retas atvejis – trynukų gimimas, kuris visam gyvenimui įsirėžia į atmintį.
Į pasaulį atėjo trynukai
Trynukų gimimas aprašytas naujai išleistoje knygoje „Elektrėnų ligoninės 50 veiklos metų“. 1967 m. sausio 1 diena. Į skyrių atvyksta ketvirtą kartą pasiruošusi gimdyti moteris. Namuose mamos laukia trys dukros. Echoskopo ligoninėje nėra. Moters pilvas didžiulis, tačiau apie trynukus – jokio įtarimo. Ligoninėje budėjusi akušerė Felicija priima gimdymą. Į pasaulį ateina mergytė, netrukus dar viena. Visų nuostabai, akušerė pastebi dar vieną į pasaulį besiveržiantį kūdikį. Trečiasis kūdikis – berniukas, kurio gimimas labiausiai nudžiugina tėtį.
Gydytojos darbo praktikoje pasitaikę ir kurioziškų įvykių. Į Elektrėnų moterų konsultaciją atlėkė moteris. Ji prašėsi padaryti abortą, nes laukiasi nuo vieno vyro, o netrukus tekėti turi už kito. Abortas neatliktas, nes nėštumas jau buvo per didelis. Po kurio laiko ši moteris su naujagimiu buvo paguldyta į Trakų centrinės ligoninės Akušerijos skyrių. Čia kaip tik budėjo Marija Bagdanskienė. Moteris pasiguodė gydytojai, kad rytoj jos vestuvės. Gydytoja patarė atsivežti Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotoją į ligoninę. Nežinia, ar dėl baimės ar dėl šoko apie gimdymą būsimam vyrui moteris nepranešė, tad tolimesnė įvykių seka prilygo melodramai. Vestuvės buvo suorganizuotos, sukviesti svečiai. Vyras švelniai tariant buvo nustebęs, kad tris mėnesius besilaukusi jo žmona jau pagimdė. Į vestuves susirinkę svečiai pavalgė, pasiėmė dovanas, o jaunikiui teliko tik raudonuoti.
Ir džiugūs, ir juokingi, ir kartais, deja, skaudūs buvo gyd. Marijos Bagdanskienės išgyvenimai dirbant Akušerijos-ginekologijos skyriuje. Tačiau dirbti jai padėjo entuziazmas, meilė savo darbui, optimizmas bei mylimas posakis „Dieve padėk, o kitą kartą pati susitvarkysiu“.
Į pensiją ramia širdimi
2002 metais dėl restruktūrizacijos Akušerijos ginekologijos skyrius Elektrėnuose uždaromas. Marija Bagdanskienė labiausiai rūpinasi savo kolektyvu, tačiau visi randa geras darbo vietas, ir nerimas dingsta. Gydytoja Marija jaučia, kad silpsta sveikata, tad ramia širdimi išeina į pensiją. Gydytoja dažnai sutinka gatvėje žmones, kurie savo vaikams ją pristato sakydami, kad ši gydytoja padėjo tau ateiti į šį pasaulį. Šis dėmesys M. Bagdanskienei yra malonus. Gera žinoti, kad žmonės prisimena geruoju.
Tūkstančius vaikų priėmusi gydytoja savo vaikų neturi. Ji savo meile dalinasi su dviem vyro sūnumis, penkiomis anūkėmis, anūku ir dviem proanūkiais. Laisvalaikiu gydytoja daug neria, mezga, skaito knygas. Nuostabiais nėrinių raštais namuose apklotos lovos, sofos ir stalai.
Gydytojos Dalia ir Marija dėl savo atsidavimo darbui tapo tikromis miesto legendomis. Jaunesni žmonės gal jau nebepažįsta tų dviejų intelegentiškų senjorų, per 50 Elektrėnų gyvavimo metų prisilietusių prie kelių elektrėniečių kartų gyvenimo: vieną jų rūpinosi žmogaus atėjimu į pasaulį, kita – kad vaikas nuo pat pirmųjų dienų augtų sveikas. Dvi gyvos miesto legendos yra puikus pavyzdys visai medikų bendruomenei, koks atsidavęs savo darbui turėtų būti gydytojas.