Muziejus, kuriame lankytojai ir juokiasi, ir verkia

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 18 rugsėjo 2015

J. Stepankevičius rodo eksponatus lankytojamsVievio kelių muziejus nėra vien didelės salės, pilnos nebylių eksponatų, nes muziejuje dirba Juozas Stepankevičius, besidalinantis prisiminimais apie kiekvieną muziejaus vertybę, leidžiantis prie jų prisiliesti ir išbandyti, tai muziejus, kuriame lankytojai patys gali daug papasakoti apie ten saugomą kelių tiesimo techniką ar lengvuosius automobilius. Per 20 metų nuo Vievio kelių muziejaus įkūrimo jį aplankė tūkstančiai lankytojų iš daugiau nei 25 šalių. Čia lankėsi moksleiviai, studentai, dėstytojai, kelininkai, emigrantai, nenorintys pamiršti savo krašto, ir daugelis kitų. Apie tai pasakoja muziejuje saugomos knygos, prirašytos padėkų ir linkėjimų muziejui, o daugiausiai – jo įkūrėjui ir vadovui J. Stepankevičiui.

Dovanos ir linkėjimai

J. Stepankevičius, vedžiodamas po muziejų ir pasakodamas kelių teisimo istoriją, vis rodo Lankytojų knygą ir ragina paskaityti, „kaip ten žmonės rašo“. Pavyzdžiui, rugpjūčio mėnesį muziejuje apsilankę varėniškiai dėkoja „muziejaus įkūrėjui ir šeimininkui už suteiktą galimybę paliesti ir prisiminti netolimą praeitį, pamatyti kelių tiesimo techniką, su kuria dirbo mūsų tėvai“. Ekskursijos iš Panevėžio rajono dalyviai paliko padėką, nes muziejuje „tiek daug eksponatų, tiek daug darbo įdėta, esame sužavėti Jūsų (J. Stepankevičiaus – aut. pastaba) pasakojimu“. „Dėkojame už suteiktą progą sužinoti Lietuvos istoriją iš gyvo žmogaus“ - pasirašo Jokūbas, Tauris, Edmundas ir Aidas. Trakų pradinės mokyklos mokiniai ir mokytoja dėkoja už „šilumą ir širdies švelnumą bei jautrumą“, o pradinukė Ievutė šalia paliko įrašą: „Pirmą kartą tokiam nuostabiam muziejuj. Man labai patiko.“

Kai kurie muziejaus lankytojai šalia padėkos dar palieka prierašą su sąrašu daiktų, kurie galėtų papildyti muziejaus ekspoziciją, po to ir J. Stepankevičius palieka įrašą, ar pažadai perduoti eksponatus, ištesėti. Kai kurie įrašai skelbia, kad žmonės iš kitų valstybių grįžta į Lietuvą aplankyti muziejaus, ir ne vieną kartą. Dažnai šalia padėkos žodžių muziejui būna užrašas ir reiškiantis meilę mūsų kraštui.

Kartais su padėkos žodžiais muziejui dovanojamos knygos, suvenyrai ir kiti daiktai. J. Stepankevičius juos kaupia nedideliame muziejaus kambarėlyje šalia išrikiuotų ant stalo įvairių šalių, iš kurių sulaukė svečių muziejuje, vėliavų.

Keli įrašai iš Vievio kelių muziejaus Lankytojų knygos.

„…Aš labai džiaugiuosi, kad pabuvau šiame muziejuje, jame daug mano vaikystės prisiminimų, mano tėtės nuotraukų. Aš iš Anglijos atvežiau savo vaikus ir parodžiau jiems. Mes turėjom labai daug įspūdžių, ypatingai aš, toks jausmas, kad grįžau į vaikystę. Aš asmeniškai dėkinga dėdei Stepankevičiui už jo darbą, labai malonu buvo jį sutikti. Sėkmės Jūsų planams. Londonas (2015 m. rugpjūčio 14 d.).

„Neįtikėtina, fantastiška, iššaukiantis taurius jausmus ir profesinį pasididžiavimą, nostalgiją ir viltį, kad ateities kelininkų kartos saugos, gausins ir auklės naujas kartas tėvų ir senelių pavyzdžiu. Tegyvuoja ir klesti šventa kelininko profesija, tiesianti kelius į mūsų valstybės ateitį. (2003 m. rugpjūčio 26 d.).

...Nustebinti, sužavėti. Pasirodo, ką gali entuziazmas, noras, pasiryžimas – sunku su bet kuo palyginti, jautrus prisilietimas prie praeities, švelnus grybštelėjimas dabarties – tuo žavus šis muziejus. Suprantame, kad jame gyvuoja ir žmonių, visą gyvenimą susiejusių su keliais, dvasia. Tegul ji ir toliau čia plazda, padėdama kiekvienam suvokti, kad viskas, kas yra šalia, turi praeitį. Kėdainių rajono savivaldybės administracija ir seniūnai (2003 m. rugsėjo 5 d.)

Gyvenimas kabinoje

Rugpjūčio 20 d. muziejuje apsilankiusi Valerija Mauzienė iš Kazlų Rūdos vos sulaikė ašaras apžiūrinėdama muziejaus eksponatus. Moteris visą gyvenimą vairavo įvairius traktorius, dar ir dabar namuose turi vieną nedidelį traktoriuką, kuriuo nudirba įvairius žemės ūkio darbus. Pamačiusi traktorių T-100, kokį vairavo pirmuosius penkerius savo darbo metus, glostė jį tarsi vaiką ir kartojo, kaip „smagu traktoriuką pamatyti“. Moteris pasakojo, kad pažįstami vis kvietė į Vievio kelių muziejų nuvažiuoti ir pamatyti, kaip ten gražu. „Mes visą šimtą kilometrų atvažiavom pažiūrėti“, - sako V. Mauzienė. J. Stepankevičius, išgirdęs moters pasakojimą ir norą dar kartą pasėdėti traktoriaus T-100 kabinoje, visai nenustebo ir palydėjo moterį atgal į angarą, kur saugoma sunkioji kelininkų technika. Muziejaus vadovas pasakoja, kad leidžia muziejaus eksponatus ne tik apžiūrėti, duoda į juos įlipti ir paverkti. „Ne vienas, atsisėdęs už transporto priemonės, saugomos muziejuje, vairo, verkė“, - prisimena J. Stepankevičius ir paaiškina kodėl – kelių technikos vairuotojų gyvenimas bėgdavo kabinoje, ten tekdavo ir dirbti, ir valgyti, ir ilsėtis.

J. Stepankevičius sako, kad technika be žmogaus nedirba, kaip ir muziejus nedirba be lankytojų, todėl jis džiaugiasi kiekvienu atvykusiuoju ir kviečia apsilankyti tuos, kurie muziejuje dar nebuvo, o gal kai kurie dar turi namuose Vievio kelių muziejui tinkamų eksponatų – gali juos padovanoti ir taip kartu kurti Lietuvos istoriją.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.