Juozas Stepankevičius: kelias – tai gyvenimas

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 11 rugsėjo 2015

zenklasRaminta Česnauskaitė

Vertingiausiu Vievio kelių muziejaus eksponatu juokais vadinamas jo įkūrėjas ir vadovas Juozas Stepankevičius, kadangi turi sukaupęs neįkainojamos patirties ir žinių, o svarbiausia noriai dalijasi ta informacija su kitais. Muziejuje jis dirba tik pusę etato, tačiau jį visada galima rasti, kai nori, tereikia paskambinti. J. Stepankevičius gyvena netoli muziejaus, bet toks jausmas lyg gyventų pačiame muziejuje. Apie kiekvieną eksponatą jis ne tik pats papasakoja, bet ir patikrina lankytojų žinias, kartais juokais grasindamas atimti vairuotojo pažymėjimus. Išeinančių iš muziejaus lankytojų VĮ „Automagistralė“ darbuotojai juokaudami klausia – ar išlaikėte Juozo egzaminą?

Paprašytas papasakoti apie save, J. Stepankevičius šypsosi ir atsako: „Turiu daug literatūros apie save. Bet visko gi neparašysi“.

Dzūkas

Juozas Stepankevičius su žmona Genovaite užaugino dvi dukteris Audronę ir Daivą bei sūnų Aidą.

Gimė jis 1933 m. spalio 25 d. Alytuje, baigė Alytaus gimnaziją, ten skelbimų lentoje ir pamatė Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) skelbimą, kviečiantį studijuoti hidrotechninė statybos, kelių statybos ir eksploatacijos bei vandentiekio ir kanalizacijos specialybių. Gerai išlaikiusiems stojamuosius egzaminus buvo mokamos stipendijos, o pasirinkus hidrotechninės statybos specialybę – stipendija mokėta ir už patenkinamai išlaikytus egzaminus. Stojo penkiese, visi taip gerai išlaikė stojamuosius, kad dėstytojai pasiūlė stoti į Kelių statybos ir inžinerijos fakultetą, visi penki 1952 m. įstojo į KPI, po penkerių metų gavo kelių statybos ir eksploatacijos inžinieriaus diplomus. Po studijų J. Stepankevičius buvo paskirtas darbų vykdytoju Alytaus KSER-22, vėliau čia dirbo vyresniuoju inžinieriumi. 1960 m. gruodžio 5 d. paskirtas į Vievio KSV-6 vyriausiuoju inžinieriumi. Ėjo šias pareigas iki 1972 m., kol valdybos viršininkas išvyko dirbti į Vilnių, tada J. Stepankevičius tapo valdybos viršininku ir dirbo iki 1994 m., kai išėjo į pensiją ir ėmė vadovauti Vievio kelių muziejui.

J. Stepankevičius pasakodamas savo gyvenimo istoriją pamini, kad norint užimti vadovo pareigas Vievio KSV-6 jam buvo pasiūlyta tapti komunistų partijos nariu, jis klausė mamos patarimo, ką jam daryti. Mama atsakė: „Būk geras žmogus, tada būsi geras ir Dievui, ir partijai“.  Į partiją J. Stepankevičius buvo priimtas, kaip pats sako „atbuline data“, metais anksčiau nei iš tikrųjų.

J. Stepankevičius sako esantis tikras dzūkas, gyvenimo išmokytas kantriai ir santūriai ištverti negandas bei nepalūžti, dirbti daug ir sąžiningai. „Jei pats stengsies ir dirbsi, tai ir kiti tau padės“, - nuolat kartoja vievietis.

Gyvenimas, skirtas keliams

J. Stepankevičius sako, kad jo darbo pradžia ir visas gyvenimas skirtas pokario Lietuvos kelių ir tiltų atstatymui, vėliau jų rekonstrukcijai ir automagistralių tiesimui. Dirbdamas Alytuje savo žinias gilino tiesdamas Dzūkijos kelius (Leipalingio–Veisiejų, Merkinės–Druskininkų), dirbo pačiuose Druskininkuose, Alytuje. Atvykęs į Vievį, asfaltuotų kelių čia nerado, visoje Pietryčių Lietuvoje asfaltuotų kelių nebuvo. Teko dirbti Eišiškių–Varėnos, Trakų–Rūdiškių–Onuškio, Trakų–Aukštadvario–Jiezno, Žiežmarių–Kruonio, Trakų–Vievio ir kitų kelių tiesimo ir rekonstrukcijos darbus. Kaip pats sako, pergyveno visų kelių tiesimo ir eksploatacijos darbų plėtros technologijų kaitą, pradedant nuo asfaltinių dangų įrengimo sumaišymo ant kelio būdų, baigiant karšto asfaltbetonio gamyba ir dangos įrengimu. J. Stepankevičiui teko ne tik tiesti kelius ir statyti daug tiltų, bet ir valdybos darbuotojams gyvenamuosius namus, įrenginėti autotransporto įmonių pravažiuojamuosius kelius. Dirbdamas Vievio kelių valdyboje tiesė Vilnius–Kaunas automagistralę, kuri buvo pirmoji Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, po to tiesė Vilnius–Panevėžys kelią. Dabar visas automagistrales prižiūri Vievio VĮ „Automagistralė“ kelininkai.

Geri darbai

1988 m. J. Stepankevičiui suteiktas nusipelniusio inžinieriaus vardas, už automagistralės Vilnius–Kaunas tiesimą jis yra apdovanotas „Garbės ženklo“ ordinu, įvairiais medaliais ir padėkomis, už darbą Vievio kelių muziejuje yra gavęs prezidento Algirdo Brazausko padėką.

 J. Stepankevičius noriai su muziejaus lankytojais dalijasi pasakojimais apie gerus kelininkų darbus. Pavyzdžiui, tiesiant autostradą Vilnius–Kaunas, vienoje vietoje tekėjo šaltinis, žmonės atvažiuodavo pasisemti vandens, todėl J. Stepankevičius, norėdamas, kad žmonėms būtų patogiau sustoti važiuojant pro šalį, toje vietoje kartu su darbininkais įrengė dvi aikšteles automobiliams sustoti. Kai Vievyje buvo įkurta valdyba, šalyje ėmė tiesti juodas dangas, tik atvažiavusiam į naują vietą J. Stepankevičiui reikėjo tiesti kelią Vievis–Semeliškės iki Pastrėvio. Kadangi tuometinis susisiekimo ministras važinėdavo žvejoti į Elektrėnų marias, buvo nuspręsta asfaltuoti kelią nuo tos vietos, kur ministras važiuodavo į žvejybą. „Ministras važiuoja keliu, žiūri nėra asfalto, o paskui atsiranda, jis ir klausia, kodėl taip padaryta?“, - šypsosi J. Stepankevičius  ir  prisimena, kad tada ministrui atsakė,  kad į namų pusę tiesti kelią geriau. „Ir liko atminty išmokta pamoka, jei pradedi darbą, pradėk nuo pradžios, ne nuo galo“, - moko Vievio kelių muziejaus vadovas.

Kelių muziejus

1995 m. J. Stepankevičiaus iniciatyva buvo atidarytas Vievio kelių muziejus, jam vadovaujant, muziejuje teko plėsti ekspoziciją, daug važinėti ir rinkti eksponatus, lankytis panašiuose muziejuose Lenkijoje, Latvijoje, ne vienam reikėjo aiškinti apie kelių muziejaus svarbą.

Pasakodamas kelių tiesimo istoriją, rodydamas techniką, sustodamas prie  žymiausių kelininkų, Lietuvos vadovų nuotraukų, J. Stepankevičius nepamiršta priminti, kad svarbu didžiuotis savo šalimi, savo darbu, savo šalies istorija. O muziejaus eksponatai būsimoms kelininkų kartoms ir kitiems žmonėms primins sunkią ir įdomią mūsų krašto kelių raidą.

Muziejaus vadovas sako, kad Vievio kelių muziejuje pasakojama istorija atidengia vieną iš didingų paslapčių – via est vita – kelias yra gyvenimas.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.