Apie kelius ir klystkelius

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 20 rugpjūčio 2015

Raminta Česnauskaitė

Tiltų viadukų ir kitų statinių maketaiVievio kelių muziejuje Leidinių ir maketų skyriuje eksponuojami senieji Lietuvos žemėlapiai, nuotraukų albumai, sukaupta daug knygų, žurnalų apie kelių tiesimą ir ne tik. Kelias – ne tik tas, kuriuo važiuoja transporto priemonės, bet ir tas, kuriuo eina žmogaus gyvenimas. Apie pasirinktą žmogaus kelią ir pasirinktą kelininko profesiją pasakoja Vievio kelių muziejuje saugomi leidiniai, išleisti lietuviškosios spaudos draudimo metais, Nepriklausomoje Lietuvoje, Tarybinėje Lietuvoje ir šalyje, atkūrus nepriklausomybę.

Ekspozicija

IMG 20150703 105823Vievio kelių muziejuje saugoma daug knygų, dokumentų, kurie pasakoja apie seniausius Lietuvos kelius, jų projektavimą, tiesimą, naudojamus įrankius ir techniką, statybines medžiagas, muziejuje išlikę praėjusiame šimtmetyje kelių inžinierių braižyti planai. Čia saugomi kelininkų, susisiekimo ministrų portretai, gausu stendų su įvairių Lietuvai svarbių kelių tiesimo darbų nuotraukomis, surinkta kolekcija to meto kelininkų asmens dokumentų. Muziejuje saugomas nuotraukų albumas, dovanotas Vilniaus Gedimino technikos universiteto docento Romualdo Sakalausko 1998 m. gegužės 29 d., kuriame nuotraukos pasakoja apie jo tėvo, kelininko Mykolo Sakalausko (1987–1956 m.) gyvenimą. M. Sakalauskas 1922–1923 m. dirbo Lietuvos geležinkelių statybose, statė daug medinių tiltų, tiesė Žemaičių plento atkarpą Viduklė–Nemakščiai. Per Antrąjį pasaulinį karą dauguma jo statytų tiltų sudeginta, todėl jis nenorėjo tęsti kelininko darbo ir perėjo į Geležinkelio statinių priežiūros tarnybą Šiauliuose, buvo šios tarnybos viršininkas, atstatė po karo sugriautus Šiaulių ruožo geležinkelio statinius, prisidėjo prie Šiaulių miesto atstatymo.

Apie laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo pasakoja įvairių Lietuvos autokelių valdybų nuotraukų albumai, kelių, tiltų, sankryžų autobusų stočių ir kitų statinių maketai, išsaugoti ministrų įsakymai, rašyti lietuvių ir rusų kalbomis.

Pastarųjų dešimtmečių kelininkų didžiausias darbas – automagistralė Vilnius–Klaipėda, per kurią nutiesti 67 tiltai, prie Sargėnų yra triaukštė sankryža, kurios maketas saugomas Vievio kelių muziejuje. Muziejuje yra ir Joniškio bei Alytaus autobusų stočių, poilsio aikštelės kelyje Kaunas–Klaipėda, pėsčiųjų perėjos per automagistralę Vilnius–Kaunas Vievyje maketai.

Daug informacijos apie kelių raidą pateikia Susisiekimo ministerijos metraštis (1918-1938 m.), išleistas 1937 m., A. Gulbino, V. Purono, V. Tamošaitienės, S. Jurginienės, V. Ragevičiaus knyga „Transporto raida Lietuvoje“ (1983 m.) ir kiti leidiniai.

Unikalus leidinys

Vievio kelių muziejuje galima rasti unikalią 1903 m. Tilžėje išleistą knygelę „Įrankis pagerinimui ir sutaisimui šosejų ir paprastų kelų.“ Autorius pasirašė slapyvardžiu Svalė (manoma, kad tai kelininko inžinieriaus Petro Vileišio slapyvardis). Ši knyga turi didelę reikšmę ne tik kelių istorijai, nes žmonėms, dirbantiems kelių priežiūros ir taisymo darbus, suteikė pagrindinių šio svarbaus darbo žinių, bet ir lietuvių kalbai, nes išleista lietuviškosios spaudos draudimo laikotarpiu.

Prakalboje sakoma, kad „Prigulintis paprastųjų kelų užlaikimas tur did svarbumą tautiškoj ukininkystėj ir kasmet ant to reikalo, abelnai imant, išduodami dideli pinigai. Gaila tik, kad darbas sulig prigulinčio paprastųjų kelų užlaikimo ne specialistams pavedamas ir per dažnai negerai tampa atliktas. Tos knygutės tikslas – duoti žmonėms, užsiimantiems kelų taisimu, trumpą aprašimą, kokiu budu reikia taisiti ir pagerinti minėtiejie kelai. Gražus užturėjimas šosejų (plantų), kaip ira užsieniuose, reikalauja daugelo darbininkų (maždaug 1 žmogaus ant viorsto vasarą, 2 – rudenį ir žiemą, pavasarį – 15, neskaitant čia taisimo tiltų ir nuolatinių pilimų); bet ten toki plantai reikalingi, nes žmonės labai daug jais važinėja. Pas mus, kur ne taip daug važinėja, užtektų pataisimui plantų ant viorstų vieno žmogaus, žinoma, neskaitant didesnių darbų, kam turi buti kiti darbininkai. Ši knygelė ir sutaisita ira musų žmonėms užsiimantiems kelų taisimu.“ (Kalba netaisyta – red. past.)

Leidinyje aprašoma, kaip pašalinti kelių „klaidas“, „sustundinti“ kelio paviršių, „atlikti šosiejų taisymą“, knygelėje minimi senieji matavimo vienetai: aršinas= 0,7112 m = 28 coliai =16 verškų, colis = 2,54 cm = 10 linijų, linija = 2,54 mm = 10 taškų, taškas =0,254 mm, verškas = 4,445 cm.

Transporto raida

Medinis dviratis saugomas Vievio kelių muziejujeKnygoje „Transporto raida Lietuvoje“ rašoma, kad XIX a. pr. miestuose keleiviams ir prekėms vežioti buvo naudojami stiprūs dvikinkiai vežimai – brikai ir paprasti vienkinkiai valstiečių vežimai. Turtingesnieji važinėjo karietomis arba jodinėjo arkliais, antroje XIX a. pusėje gausėjant gyventojų ir augant ekonomikai padidėjo transporto priemonių poreikis – Vilniuje ir Kaune atsirado arklių traukiami diližanai, netrukus atsirado arklių traukiami tramvajai „konkės“, susisiekimo priemonė, veikusi Vilniuje 1893-1925 m., 1892-1929 m. Kaune. XX a. pr. buvo parengtas elektrinio tramvajaus projektas, bet dėl lėšų trūkumo ir monopolio, suteikiančio arklių tramvajui veikti dar 35 metus, taip ir nebuvo įgyvendintas. Nuo 1904 m. vienintelis Lietuvoje elektrinis tramvajus veikė Klaipėdoje, jis jungė uostą ir geležinkelio stotį su centru bei atskirais priemiesčiais. 1934 m. privataus vietinio radijo savininkų reikalavimu Klaipėdoje tramvajų eismas buvo uždraustas (kurį laiką dar veikė atšaka į Smeltę), nes kėlė radijo bangų trukdžius. Tramvajus uostamiestyje dar buvo atgaivintas sovietmečiu, tačiau nebuvo populiarus, todėl greit uždarytas.

XIX a. Lietuvoje pasirodė pirmieji dviračiai, bet jais važinėti pagrindinėmis miesto gatvėmis buvo draudžiama, dviračiais naudotis leista tik priemiesčiuose, tuo metu jie buvo prabangos dalykas. Pirmieji automobiliai Lietuvoje atsirado XX a. pr. 1905 m. Vilniuje važinėjo keli lengvieji automobiliai, pradėjo veikti autobusų maršrutas Gedimino aikštė–Verkiai. Vis dėlto naujovės skverbėsi lėtai, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Vilniuje buvo keliolika automobilių ir 1154 vežikai. 1926 m. Lietuvoje buvo 424 lengvieji automobiliai, o 1939 m. – 2026 lengvieji automobiliai (vyravo amerikietiški „Ford“ ir vokiški „Opel“) ir 305 autobusai. Susisiekimo ministerijos metraštyje 1937 m. rašoma, kad „atsiradus bent 5 keleiviams apsimoka tuojau pat patenkinti jų reikalavimus. Autobusas sustoja kiekviename taške, kur yra bent vienas norįs važiuoti ar išlipti keleivis, (...) susisiekimas autobusais yra pigus: autobusas sveria 3–4 tonas ir perveža 20–24 keleivius, pradinė autobuso kaina 25-30 tūkst. litų, jo amortizacija lyginant su riedmenimis maža“. Vežėjai manė kitaip – dauguma verslininkų, kurie vertėsi keleivių vežimu, greit bankrutuodavo, nes dėl prasto gatvių grindinio autobusai greit susidėvėdavo. Lietuvoje tais metais autotransportas sudarė 20–30 proc. o 70–80 proc. eismo sudarė arklių vežimai.

Keliai ir klystkeliai

Vievio kelių muziejuje galima rasti ir knygų, kuriose ne tik aprašoma kelių ir transporto raida, bet ir mokoma, kaip žmogui nemesti kelio dėl takelio. 1914 m. išleistos knygelės emigrantams „Patarėjas“ autorius rašo, kad „Lietuviai katalikai, išėję iš savo tėvynės, sutinka daug pagundų, vedančių į nutautinimą, bedievystę ir nedorybę. Kartą gi pasidavę toms pagundoms, nuėję klystkeliais, retai begrįžta ant išganymo kelio, ir kalba, ir būdu virsta svetimais savo tautai ir tėvynei. Tas atsitinka dažnai visai be blogo noro iš pusės nelaimingų išeivių; tai padaro aplinkybės, kurios nežymiai užmigdo tautišką susipratimą ir tikėjimo jausmus. Pasaugoti nuo klystkelių, parodyti pavojus (…) ir sutverti aplinkybes, kurios suturėtų nuo prapulties, - yra užduotis šio mano darbo.“ Kai kurie patarimai būtų aktualūs ir šiandieniniams emigrantams. Knygelėje patariama, ką daryti pasiilgus tėvynės, aiškinama, kad emigracijoje reikia ieškoti draugų tarp lietuvių, apibūdinama, kokį įspūdį kitos tautos „daro ant lietuvio ir kaip gali būti jam kenksmingos“. Pavyzdžiui, anglai, kuriuos lietuviai sutinka Amerikoj, yra turtinga ir apšviesta tauta, todėl didelio pavojaus lietuviams nedaro. Mat lietuviai Amerikoje gyvena „krūvoje tarp savųjų ir paturi savo kalbą ir papročius: parėję namo jie tokie pat žmoneliai, kaip ir buvo.“ Kur kas pavojingesni vokiečiai, mat vokietis – „Baltijos krašto ponas“, dažnai lietuviai praturtėję, gavę aukštesnę vietą, užėję į turtingesnę krautuvę, jau nenori lietuviais būti, bet mokos vokiškai ir glaudžias prie vokiečių (kurių labai mažai katalikų). Latviai yra tos pačios kilmės, ir kalba panaši, bet „latviai iš tautiškumo atžvilgio mūsų didžiausi priešai“, nes tik retas lietuvis „nenutausta“ gyvendamas tarp latvių. Latviai mano, kad lietuviai tamsuoliai ir meškos, rūtų vainikėliai, taip „šventai laikomi lietuvaičių“, jiems, tik – „išmislai ir prietarai kunigų“, todėl grįžtanti iš Kuršo lietuvaitė be vaiko ir su rūtų vainikėlių – „retas apsireiškimas“. Rašoma, kad turi latviai ir gerų savybių: yra darbštūs, sąžiningi, „visi turi gerą galvą“, tokios apšviestos liaudies ne tik Rusijoje, bet ir visoje Europoje nerasi – visur pažanga, telefonas ten – ne naujiena. Kiti mūsų kaimynai – lenkai – tai tikri ponai: malonūs, lipšnūs, iškalbingi, bet pavojingi lietuviams, kurie lengvai pasiduoda sulenkėjimui. Knygoje minimos ir lietuvių ydos (girtuoklystė: „geria visos tautos, ypač šiaurinės, bet lietuviai maž ne visas viršija“, tinginystė: „jogei lietuviai nepasižymi darbštumu, visų yra žinoma. Lietuvio svajonė – praturtėti ir eiti ant poilsio“, stoka ištvermės: „mūsų tautiečiams viskas greitai atsibosta: ir vieta, ir darbas, ir amatas“, apsileidimas: „į šukas vis dar žiūrima kaipo į ginklą žinomoms kraugerėms prašalinti“), ir „gerosios ypatybės“: lietuviai yra gabūs, talentingi, dievobaimingi – „turisi savo tikėjimo abiem rankom“, meilūs – „savo mandagumu labiau pritraukia kitataučius negu latvis savo apšvieta ir turtais“.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.