Karolina Naprienė
Prieš mano langus auga kriaušė
Aukšta, sena, bet dar naši –
Kasmet ji veda gausų derlių,
Ir savo vaisiais išdidi.
Nes auga ji derlingoj žemėj
Globojančioj ją nuo mažens:
Jėgų jai teikia, girdo ir maitina
Žiedus sukrauti padeda jinai.
O kai pavasarį ji pasipuošia
Kvapniais, stambiais, baltais žiedais
Ji tampa išdidi lyg nuotaka
Ja žavisi suaugę ir vaikai.
O žemė saugo jos šaknis,
Kad vėjas nenupūstų nuostabių žiedų.
Didžiuojas žemė savo augintine kriauše,
Kaip motina didžiuojas kūdikiu savu.
Galėtų šitaip tęstis amžinai:
Viena – derlinga ir dosni,
Kita – savais žiedais ir derliumi naši,
Nors ir pasenus, bet dar stipri.
Bet kriaušė turi dėkingumo jausmą,
Supranta – už savo grožį ji skolinga žemei,
Todėl supurčiusi visas savas šakas
Nukloja žemę ji balta žiedų skraiste.
O rudenį jai paberia sultingų kriaušių
Kaip padėką maitintojai savai.
Mes irgi jas skanaujam, vaišiname kaimynus ir draugus,
Jų skonio pavydėti gali net dangus.
Ir taip kartojasi kasmet: pavasaris, ruduo,
Žydėjimas ir derlius. Vis sukas amžinu ratu.
Ir taip bus visada.
Nors kriaušė laikina – bet žemė amžina.