Trupinėlis žemės džiaugsmo

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 12 birželio 2015

Karolina Naprienė

SAM 3067Prieš mano langus auga kriaušė

Aukšta, sena, bet dar naši –

Kasmet ji veda gausų derlių,

Ir savo vaisiais išdidi.

Nes auga ji derlingoj žemėj

Globojančioj ją nuo mažens:

Jėgų jai teikia, girdo ir maitina

Žiedus sukrauti padeda jinai.

O kai pavasarį ji pasipuošia

Kvapniais, stambiais, baltais žiedais

Ji tampa išdidi lyg nuotaka

Ja žavisi suaugę ir vaikai.

O žemė saugo jos šaknis,

Kad vėjas nenupūstų nuostabių žiedų.

Didžiuojas žemė savo augintine kriauše,

Kaip motina didžiuojas kūdikiu savu.

Galėtų šitaip tęstis amžinai:

Viena – derlinga ir dosni,

Kita – savais žiedais ir derliumi naši,

Nors ir pasenus, bet dar stipri.

Bet kriaušė turi dėkingumo jausmą,

Supranta – už savo grožį ji skolinga žemei,

Todėl supurčiusi visas savas šakas

Nukloja žemę ji balta žiedų skraiste.

O rudenį jai paberia sultingų kriaušių

Kaip padėką maitintojai savai.

Mes irgi jas skanaujam, vaišiname kaimynus ir draugus,

Jų skonio pavydėti gali net dangus.

Ir taip kartojasi kasmet: pavasaris, ruduo,

Žydėjimas ir derlius. Vis sukas amžinu ratu.

Ir taip bus visada.

Nors kriaušė laikina – bet žemė amžina.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.