– Vytautai, važiuojam, – tarė Vytautas Mizeras, mokyklos direktorius.
Mūsų jau laukė transportas. Tokiom dalykinėm išvykom elektrinė duodavo autobusiuką. Dažniausiai tai būdavo „Kubanec“. Toks kampuotas. Dėžė ant ratų. Bene didžiausia to autobusiuko vertybė buvo jo vairuotojas Albertas. Jis turėjo nepaprastą savybę – mokėdavo vairuoti, atsisukęs į už jo nugaros įsitaisiusius pašnekovus. Buvo labai kalbus ir norėdavo prisijungti prie pokalbio. O kaip kalbėti, jei nematai kalbančiųjų veidų. Štai jis visas atsisukęs į mus, į kelią nežiūri, bet jis įsikibęs vairo ir vairuoja į priekį – ten, kur reikia. Stebėtina savybė. Daugiau tokių virtuozų neteko sutikti.
Kalendorius rodė 1974-uosius. Buvau jaunas fizikos mokytojas, tik pradėjęs dirbti Elektrėnų vidurinėje mokykloje. Gal pasisekė? Mano mokyklinės karjeros rugsėjo 1-oji nebuvo eilinė mokslo metų pradžios diena. Prie miesto stadiono išraustoje dykvietėje vyko reikšmingi žemės kasimo, stumdymo, krovimo ir perkrovimo darbai. Kalbos sklido rimtos – čia bus nauja mokykla. Jau nebetelpa mokiniai senojoje, miesto centre. Mokytis teko dviem ir net trimis pamainomis.
Tą kartą apžiūrėti mokyklos važiavome į Vilnių. Jos projektas toks pats, kaip ir mūsų mokyklai parinktas. Tiesa ta, kad projektas nebuvo išskirtinis. Tokių mokyklų jau pastatyta Vilniuje, gal Kaune, gal dar kitur. Standartiniai pamatai, standartinės plokštės, standartinis stogas, standartinė apdaila. Trumpai tariant – standartinis požiūris, standartinė mokyklinė architektūra. Žinota, iš ko daryti, kaip daryti, kiek daryti. Pigu ir praktiška… statybininkams. Tačiau ne viskas praktiška ir tinkama moderniai mokyklai. Elektrėnai jau turėjo savo išskirtinį miestelio veidą. Ir esama mokykla buvo kitokia nei aplinkiniuose rajonuose. Norėjosi tęsti. Štai mokyklos direktorius, literatas su lakia vaizduote ir jau turima patirtimi, nujautė, kad net ir statant pagal standartinį projektą galima sukurti jaukesnę bei patogesnę mokyklą.
Kad daugiau akių būtų, daugiau pamatytų objektuose, kaip dalykiškai vadindavome lankytas mokyklas, ir nugriebė mane, fizikos mokytoją, kartu pavažinėti. Įsižiūrėti, kaip įrengta kitur, o gal kas neįrengta. Ką pritaikyti, o ko atsisakyti. Vykstant statyboms dar galima. Kaip ir siuvėjui kostiumą siuvant per primatavimus dar viskas galima – vienur suimti, kitur pridėti, pailginti ar patrumpinti, susiaurinti, o gal paplatinti. Na, kad gulėtų patogiai, gražiai.
Mūsų kelionės nebuvo veltui. Matėme, žiūrėjome, gretinome, svarstėme. Ne vieną mintį pritaikėme tobulumo tikslais. Tačiau po visų kelionių vis kliūdavo vidinis kiemelis. Kiemelis labai tinkamas mokyklos renginiams. Visose mokyklose išgrįstas ar išbetonuotas. Dar sienos aplinkui iš keturių pusių – šulinys betoninis, ir tiek. Dideliam mieste tai gerai – grindinio plytelės arba asfaltas. Pašlavei, ir tvarka. Bet vaikų estetiniam lavinimui – jokios naudos. Asfalto vaikų karta? Vytauto Mizero literato fantazija šaukėsi pasakos. „Eglė žalčių karalienė“! Kodėl ne? Štai vietoje asfalto pasodiname ąžuoliuką, berželį, uosį, drebulę ir eglutę. Viduryje kiemelio fontanas trykštų, jame – varinis žaltys. Pasieniais – suolai švenčių dalyviams ir svečiams. Vaikai galės pasakos medelius laistyti, puoselėti. Kaip ir mokiniai mokykloje, taip ir medeliai augs, stiprės.
Pasakos kiemelis tapo tikrove – realus, gyvas. Daugelis „Poezijos pavasarių“ praėjo. Daugelis poetų, rašytojų, vertėjų, skaitovų, aktorių viešėjo. Ir literatūrinio kiemelio idėja nesustingo vietoje. Tautodailininkas Ipolitas Užkurnys išdrožė daugybę medžio skulptūrų. Ten ir pasakų herojai, ir literatūros pasaulio asmenybės. Įspūdinga Lietuvos literatų bareljefų siena, jos autorė – M. K. Čiurlionio anūkė skulptorė Dalia Palukaitienė. Šioje literatūrinėje mokyklos erdvėje viskas ir nebetilpo. Mokyklos direktoriaus ir kiemelio kūrėjo pastangomis buvo įkurtas literatūros muziejus. Pasaka vietoje betono.
Vytautas Suslavičius,
fotomenininkas
Nuotr. Vytauto Suslavičiaus