Paskutinį kartą apie mūsų parapijas

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 2
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Pirmadienis, 29 gruodžio 2014

Ineta BRICAITĖ

IMG 4608Į šią rubriką rašau paskutinį kartą. Tiksliau, ir pati rubrika šeštame laikraščio puslapyje įrašyta paskutinį kartą. Metų trukmės pažintis su savivaldybės krikščionių parapijomis baigėsi. Per šiuos metus aplankiau 8 šventoves: dvi stačiatikių, šešias – katalikų.

IMG 6563Kai prieš metus redaktorė pasakė, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto tekstus rašysiu aš, bandžiau ją atkalbėti motyvuodama, kad turiu per mažai kompetencijos šiam darbui. Tačiau dabar labai džiaugiuosi, kad tąkart viršus buvo jos. Rašant šiuos tekstus man atsivėrė klodai nepažintos informacijos. Teko domėtis sakraliniu menu, kultūros paveldo objektais, architektūra, reikėjo gilesnio krikščionybės ir jos istorijos pažinimo, įsigilinti į krašto istorijos subtilybes ir t.t.

Svarbiausia, kad su manimi mielai sutiko bendrauti visų katalikiškų parapijų klebonai ir stačiatikių popas. Iš ko gi dar galima būtų sužinoti apie parapijų istoriją, jei ne iš joms vadovaujančių dvasininkų? Klebonai apie savo parapijas žino ne tik iš įvairiausių rašytinių šaltinių, kuriuose dažnai randa ir netiesos, bet ir iš legendų, parapijiečių pasakojimų ir prisiminimų. Vadovaudami parapijoms ne vienerius metus, jie puikiai atskiria, kokie pasakojimai galėtų būti tikri, kokie – visiški pramanai.

Apie sakralinį paveldą savivaldybėje žinias skleisti man talkino pagalbininkai: Daiva Červokienė, foto menininkas Vytautas Suslavičius, Raminta Česnauskaitė. Semeliškietė D. Červokienė rašė apie stačiatikybę, katalikybę Semeliškėse, parengė garsiausių dvasininkų biografijas, V. Suslavičiaus nuotraukos ir prisiminimai buvo nepakeičiami iliustruojant Elektrėnų bažnyčios istoriją, o R. Česnauskaitė informavo apie Sabališkių kapinių koplyčią, kuri yra kultūros paveldo objektas, tačiau informacijos apie ją beveik nėra.

Kiekviena šventovė, kiekviena parapija, kiekviena istorija man pasirodė įdomi vis kitu kampu. Vievyje, pavyzdžiui, katalikybė vis konkuravo su stačiatikybe, Semeliškėse stačiatikių cerkvė atsirado po daugiau nei trijų šimtmečių katalikybės istorijos, Kietaviškių bažnyčia buvo uždaryta dėl reformatų veiklos, Kazokiškių bažnyčia išaugo iš koplyčios, kuri buvo skirta vietinio LDK iždininko laikinam palaidojimui, Beižionių bažnyčia buvo pastatyta praėjusio amžiaus pirmoje pusėje, nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, o Elektrėnų bažnyčia – lygiai po 70 metų, nepriklausomoje posovietinėje Lietuvoje.

Į naujas bažnyčias – jau su parapijiečiais

Pastarųjų dviejų bažnyčių istorija man pasirodė gana panaši. Abi planuoti pradėtos po daugelio metų nelaisvės režimuose, kuriuose katalikybė buvo engiama, abiejų statybos intencija kilo iš toje vietoje gyvenusių žmonių, abi pastatytos nepriklausomybės metais. Į abi parapijas jų klebonai atvyko dar gerokai prieš pastatant bažnyčias.

Beižionyse laikina koplyčia įrengta tuometiniame dvare, o Elektrėnuose – Komunalinių įmonių kombinato patalpose. Pirmasis Beižionių klebonas kun. Steponas Rudžionis į kaimą atvyko 1922 m. ir medinė bažnyčia buvo pastatyta per 4 metus. Būsimasis Elektrėnų parapijos klebonas kun. Jonas Sabaliauskas 1989 m. atvyko į Kietaviškes, kurioms tuo metu priklausė ir Elektrėnų teritorija. Elektrėnų parapija oficialiai įsteigta 1990 m. Moderni mūrinė šventovė mieste pastatyta per 6 metus.

Keli Vievio scenarijai

Vievis visų pirma buvo stačiatikiška gyvenvietė. Istorikas Germanas Šlevys savo monografijoje „Lietuvos stačiatikių cerkvės“ rašo, kad stačiatikybė Vievyje atsirado dar kunigaikščio Gedimino laikais. Kunigaikštis garsėjo kaip geras diplomatas – savo valdas jis plėtė vesdamas šalia buvusios Polocko žemės valdovo dukrą Ievą, o vėliau ištekindamas savo dukras už kitų gretimų žemių valdovų ar jų sūnų. Legenda pasakoja, kad norėdamas įsiteikti savo žmonai stačiatikei Ievai, kunigaikštis jai pastatė cerkvę ir vienuolyną ant ežero kranto ir pavadino tą vietą jos vardu.

Istorikas J. Ochmanskis rašo, kad stačiatikybė Vievyje atsirado kartu su Oginskiais, gerokai vėliau po katalikybės įsigalėjimo krašte. XVI a. pab. Vievis atiteko Bogdanui Oginskiui, kuris buvo uolus unitų priešininkas ir stačiatikybės puoselėtojas. Kai unitai užvaldė pagrindinį stačiatikybės centrą Lietuvoje – Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyną, B. Oginskis apie 1600 m. pabėgusius vienuolius priglaudė Vievyje ir pastatė jiems čia vienuolyną, cerkvę ir spaustuvę. Taip pat čia veikė parapinė mokykla, skatinusi jaunimo stačiatikybę, spaustuvėje išleista pagrindinė slavų kalbų gramatika. B. Oginskio vaikai buvo katalikai, tačiau katalikų bažnyčia pastatyta tik apie 1683 m.

Stačiatikių vienuolyną išplėšė ir sudegino 1815 m. pro miestelį keliavę Napoleono kariai. Vienuolynas tada jau nebeveikė, tačiau cerkvė buvo parapinė. Visgi kelių šimtų metų stačiatikybės tradicija krašte buvo svarbi, todėl po trisdešimties metų pastatyta kita cerkvė, šiek tiek toliau nuo buvusios cerkvės ir vienuolyno vietos. Ta pati cerkvė miestelyje stovi ir dabar.

XVII a. pabaigoje pastatyta katalikų bažnyčia (kai kuriuose šaltiniuose ji vadinama koplyčia) ne kartą degė, buvo remontuojama, perstatoma, su pauzėmis veikė iki 10 metų. Tačiau 1907 m., kai iš medinės bažnyčios po žaibo smūgio neliko nieko, ji neveikė beveik 25 metus. Tuo metu žmonės meldėsi kapinėse įrengtoje padidintoje koplyčioje. 1931 m. pašventintoje bažnyčioje pamaldos jau vyko, tačiau jos vidus iki galo įrengtas tik dar po trisdešimtmečio. Vieviečiai gali didžiuotis, nes šią bažnyčią jie pastatė patys: parapijiečiai bažnyčios statybai aukojo po 5 litus nuo kiekvieno turimo hektaro žemės ir skyrė reikiamą skaičių darbininkų ir arklių statyboms.

Bažnyčia cerkvei buvo per prasta

Semeliškių miestelyje (tada dar LDK kunigaikščio Semeliškių dvare), pasak istoriko J. Ochmanskio pirmoji katalikų bažnyčia pastatyta 1501 m. Iki 1783 m. medinė bažnyčia degė, buvo remontuojama, perstatoma. Tačiau nuo 1783 m. bažnyčia, kad ir kartais vadinama sena bei sutrešusia, nebuvo perstatoma, o tik remontuojama. Ta pati bažnyčia miestelį puošia ir iki šių laikų. Tam tikra prasme tai, kad ji nebuvo perstatyta, išgelbėjo nuo cariniu laikotarpiu populiaraus bažnyčios pavertimo į cerkvę.

Už ryšius su sukilėliais 1863 m. ištremtas Semeliškių klebonas, o stačiatikių metropolitas po kelių metų užsigeidė vietoj Semeliškių bažnyčios įsteigti stačiatikių cerkvę. Tuo metu kaime vis daugėjo rusų kolonistų. Iki amžiaus pabaigos gyventojų skaičius čia padidėjo beveik 4 kartus, o dauguma naujakurių buvo stačiatikiai rusai.

Tačiau iš bažnyčios cerkvę daryti atsisakyta dėl dviejų priežasčių: bažnyčia buvo sena ir sutrešusi, o Semeliškių katalikams būtų toli keliauti iki artimiausios – Kietaviškių bažnyčios. Todėl miestelyje pastatyta mūrinė Šv. Nikolajaus stebukladario cerkvė. Abiejų šventovių dabartiniai vadovai – tėvas Venjaminas ir klebonas Gintautas Jančiauskas – sako, kad šiais laikais jokios trinties tarp katalikų ir stačiatikių miestelyje nėra – kartais ir vieną žmogų abiems tenka laidoti.

Dominikonų palikimas

Kai LDK iždininkas Stanislovas Beinartas nusipirko žemes, kuriose dabar yra Kazokiškės, kaimą sudarė vos kelios trobos ir platūs laukai. Pamaldus didikas 1649 m. fundavo Paparčių dominikonų vienuolyną. Fundacijos akte parašyta, kad nori būti palaidotas Paparčių bažnyčioje, tačiau jei mirtų anksčiau nei ji bus pastatyta, laikinai atgulti norėtų Kazokiškių koplyčioje, kuri jau buvo pastatyta.

Nors istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad pirmoji bažnyčios koplytėlė buvo medinė, dabartinis klebonas Alfonsas Kelmelis galutinai įsitikino, kad ji buvo mūrinė. Atlikdamas remontą, jis pastebėjo, kad zakristijos mūras yra kitoks, durų čia būta arkos formos, kas yra visiškai nebūdinga zakristijai, taip pat joje gausu nišų, kurios čia neatlieka jokios funkcijos. Tai tik patvirtino, kad zakristijos mūras – buvusios koplyčios dalis.

Į ant kalvos stovėjusią koplytėlę 1660 m. dominikonas Liudvikas Skickis iš Italijos atvežė Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos paveikslą. Būtent dėl to paveikslo laukuose tarp kelių trobų vėliau vietoj koplytėlės pastatyta įspūdinga bažnyčia. Paveikslas pradėjo garsėti malonėmis. Žmonės, karštai prie jo besimeldę, pagydavo nuo ligų ar įveikdavo bėdas ir vargus. Ilgainiui stebuklai pradėti registruoti Malonių knygoje. Ji yra išlikusi iki šiol.

Dėl stebuklingo paveikslo vietoj koplyčios 1790 m. baigta statyti ir konsekruota vėlyvojo baroko ir ankstyvojo renesanso architektūros šventovė. Per kelis šimtus metų ji remontuota, bet neperstatyta.

Ši bažnyčia svarbi, nes puikiai atspindi dominikoniškosios estetikos supratimą. Kai pagrindinis dominikonų centras – Paparčiai klestėjo, Kazokiškių bažnyčia buvo šešėlyje, tačiau ir tada, kai centras buvo sunaikintas, bažnyčia taip pat liko šešėlyje ir išliko. Dabar ji yra didžiausias dominikonų palikimas savivaldybėje.

Paskatino karas

Pasak J. Ochmanskio, privačiame Kietaviškių dvare bažnyčia minima dar 1504 metais. Šią parapiją kitaip nei kitas savivaldybės parapijas, paveikė reformacija. Bažnyčia buvo uždaryta arba paversta evangelikų bažnyčia – tai nėra iki galo aišku. Tačiau katalikų šventovės Kietaviškėse nebuvo maždaug 100 metų. Naujos bažnyčios statymas siejamas su Pociejų gimine, kuriai Kietaviškių dvaras atiteko XVII a. pab.

Kietaviškių parapijai priklausė ne viena koplyčia, kiekvienas parapijos kaimas turėjo po savo kapinaites. Bažnyčią aplenkė gaisrai, nerandama žinių, kad ji buvo plėšta, todėl apie 1676 m. pastatyta šventovė buvo naudojama iki XX a. pradžios, kai buvo pradėta statyti nauja bažnyčia. Didžiausias senosios bažnyčios trūkumas buvo tas, kad ji buvo per maža augančiai parapijai. Nauja bažnyčia pastatyta panašiu laiku kaip ir Vievio bažnyčia, o ir architektas abiejų bažnyčių tas pats – Vaclovas Michnevičius.

Galbūt ir Kietaviškių bažnyčios statybos būtų užtrukusios dėl Pirmojo pasaulinio karo, tačiau būtent jis kietaviškiečius paskatino greičiau bažnyčią įrengti. Kadangi Kietaviškėse buvo apsistoję vokiečių kariai, kurie norėjo iš bažnyčios padaryti sandėlį ar arklides, parapijiečiai, paskatinti klebono Kajetono Čepano, per naktį iš senosios bažnyčios į dar neįrengtą naująją sunešė būtiniausią liturginį inventorių ir jau kitą dieną čia aukotos šv. Mišios. Tokios bažnyčios vokiečiai arklide paversti jau nesiryžo. O per tą patį karą Vievyje rusų kareiviai iš bažnyčios, kuri buvo sumūryta tik iki langų, pavogė visas statybines medžiagas. Tiesa, tada dar Vievio bažnyčią planuota statyti ne pagal V. Michnevičiaus projektą.

Share

Komentarai   

 
+1 #1 Balys 2014-12-30 08:48
Geras ir įdomus straipsnis.Auto rei didelis ačiu.
Cituoti
 

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.