Kalėdojimas, arba slėpynės su kunigu

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 19 gruodžio 2014

Ineta BRICAITĖ

IMG 4759Prezidento Antano Smetonos laikais pirmosiomis gruodžio dienomis po kaimus tilindžiuoti pradėdavo klebono vežimas, apkarstytas varpeliais. Žmonės tam jau būdavo pasiruošę: moterys iškuopusios visus trobos kampus, stalą padengusios balčiausia linine staltiese, vaikai pasikartoję visus poterius, apsirengę išeiginius rūbus, vyrai paruošę aukoti dalį sukauptų gėrybių. Visi žvalgydavosi pro langą ir laukdavo kalėdojančio kunigo.

Vėliau, sovietmečiu, toks kunigo apsilankymas buvo laikomas nusikaltimu, o Nepriklausomoje Lietuvoje atgaivinus parapijiečių lankymo tradiciją, nors 77,3 procento Lietuvos gyventojų save laiko katalikais, ne visi kunigo laukia. Drąsesni tiesiai šviesiai pasako, kad jo neįsileis, kiti, it vaikystę prisiminę, žaidžia slėpynes.

Keliaudavo visa svita

Šimtametis Adolfas Ajonis prisimena, kai kunigas į jo namus Vilkijoje Smetonos laikais atvažiuodavo kalėdoti: „Buvo priimta, kad kiekvienas ūkininkas bent kartą per metus turi eiti išpažinties. Jei neisi išpažinties, negausi specialios kortelės. Kai ūkininkas neturi tos kortelės, kunigas pas jį neateina kalėdoti. O jei jau kaime kalėdodamas kunigas tavo trobą ratu apeis ir neužeis, tau bus pati didžiausia negarbė ir gėda, visas kaimas su tavimi nesikalbės“.

Pasak senolio, kai kunigas kalėdodavo, su juo būtinai keliaudavo zakristijonas ir vargonininkas. Paskui kunigo vežimą gal 3 vežimai aukoms važiuodavo. Kunigui pinigais ar maisto produktais duodavo kas kiek gali – vieni daugiau, kiti mažiau, bet zakristijonui ir vargonininkui duodavo keletą gorčių grūdų. Kiek gorčių duoti, visi žinodavo ir duodavo vienodai. Iš jų vargonininkas ir zakristijonas visus metus pragyvendavo.

Įprasta kunigo apsilankymą prieš šv. Kalėdas vadinti kalėdojimu. Tačiau dabar tai nėra visiškai tas pats, kas buvo Smetonos laikais. Dabar tai vadinama tiesiog parapijiečių lankymu. Juo metu kunigas pašventina namus, pasikalba su parapijiečiais apie tikėjimą, jų džiaugsmus ir problemas, registruoja statistinę informaciją.

Ateina ne teisti, o padėti

Semeliškių Šv. Lauryno parapijos klebonas Gintautas Jančiauskas, neseniai paskirtas aptarnauti dar ir Beižionių Šv. Kryžiaus išaukštinimo parapiją, sakė, kad jis lanko parapijiečius ištisus metus. „Nelakstau mėnesį kasdien nuo ryto iki vakaro kaip akis išdegęs. Kai turiu laisvo laiko, aplankau šeimas, su kuriomis susitarta iš anksto“.

Pasak kun. G. Jančiausko, kaime kunigą namo įsileidžia daugelis, tik naujakurių durys beveik visada uždarytos. Jie nesijaučia ką nors bendro turintys ir su kaimynais, ir su parapija. Klebonas nematė didesnių skirtumų tarp pačiose Semeliškėse ir aplinkiniuose kaimuose gyvenančių žmonių – visi elgiasi taip pat: dori katalikai, sakė jis, įsileidžia, o asocialūs žmonės vis bėga slėptis. Vaikyti kunigo iš kiemų Semeliškių parapijoje nesiryžta niekas – geriau patys pasislėps ar apsimes, kad namuose nieko nėra, nei kunigą iš kiemo išprašys.

Bet kunigas miestelyje, ypač ten pragyvenęs daugiau nei 10 metų, viską žino: kas, kur ir keliese gyvena, todėl toks vengimas – tik akistatos baimė. Tie, kurie gyvena nuodėmingą gyvenimą, visų pirma turėtų kunigą namuose priimti. „Kaip tik pas tokius žmones ir svarbiausia eiti, svarbu išsiaiškinti, kodėl jie taip gyvena, bandyti išspręsti problemas, kalbėtis apie sprendimo būdus ir t.t. Būna ir tokių atvejų, kai žmonės save nuodėmingus padaro net nepagrįstai: bobučių pasakų prisiklausę ar prisiskaitę „Altorių šėšėly“, galvoja, kad gyvena nuodėmėje ir kunigo todėl vengia. Todėl svarbu yra su kunigu kalbėtis tada, kai galvoji, kad gyveni nuodėmėje“, - sakė klebonas.

Vieną kartą kunigui namuose apsilankius, dingsta baimė, užsimezga ryšys su parapija, Bažnyčia. Kunigas patikino, kad bet kuriuo metu užsigeidus, kad kunigas aplankytų šeimą, galima su juo dėl to tartis. „Kalėdojimo, kaip tokio, kilusio iš senovės, dabar nėra. Anksčiau kunigas su visa svita advento ir šv. Kalėdų laikotarpiu važinėdavo po kaimus, kalėdodavo, šventindavo namus ir rinkdavo aukas: kas grūdų, kas kokią vištą ar žąsį, kas bulvių duodavo. Bažnyčioje daug špitolninkų, kuriuos išlaikė parapija. Kalėdojimas buvo tas laikas, kai parapijiečiai juos remdavo.

Dabar klebonas parapijiečius lankyti pradeda nebūtinai prasidėjus naujiesiems bažnytiniams metams (pirmąjį advento sekmadienį), o tada, kai šeimos susitaria su kunigu. Ir eina klebonas pastaruoju metu ne pas visus, o tik pas tuos, kurie tokį norą išreiškia. Tačiau bent kartą, sako kun. G. Jančiauskas, reikia pasibelsti į kiekvienas duris. Tam, kad pats sužinotų, ar ten esi pageidaujamas ir kad surašytų statistinę informaciją. Naujoje – Beižionių parapijoje – kunigas žmonių dar nelanko. Ten jis šv. Mišias aukojo dar tik du sekmadienius, bet pradės tai daryti jau artimiausiu metu.

Ir tradicija, ir pareiga

Vievio šv. Onos ir Kazokiškių Švč. Mergelės Nugalėtojos klebonas Alfonsas Kelmelis taip pat aklai nesibeldžia į kiekvienas duris. Jau dešimtus metus parapijoms vadovaujantis kunigas turi sąrašą, pagal kurį orientuojasi, kur yra laukiamas, o kur ne. Tačiau ne visada durys jam atviros ir sąraše nurodytais adresais. „Taip jau yra, kad visi žmonės, jei ne dėl krikštynų, tai dėl laidotuvių anksčiau ar vėliau pas mane ateina. Tada aš nepraleidžiu progos jų paklausti, kuo gi aš taip nusikaltau, kad į namus neįsileido“, - sakė klebonas.

Parapijiečius klebonas lanko kasmet: vienais metais – gyvenančius kaimuose, kitais metais – gyvenančius Vievyje. Pagal bažnytinius kanonus, jei tai fiziškai įmanoma, kunigas turi aplankyti visus parapijiečius kartą per metus. Šiuo metu kunigas lanko kazokiškiečius. Kaimuose ir Vievyje yra maždaug tiek pat šeimų, laukiančių kunigo apsilankymo.

„Žmonėms, kurie laiko save parapijiečiais, net klausimas neturėtų kilti, kodėl kunigą reikia namo įsileisti. Nuo seno kunigai lankydavo savo bendruomenės narius, o ir pagal Bažnyčios kanonus kunigas yra įpareigotas tai daryti. Tai yra ir tradicija, ir pareiga“, - sakė Vievio parapijos klebonas.

Laikas, kada Vievio ir Kazokiškių klebonas lanko parapijiečius, daugmaž sutampa su kalėdojimo laiku. Aplankyti žmones jis stengiasi žiemą, nes tada žmonės dažniau namuose būna, lengviau surasti tinkamą laiką jiems aplankyti, o ir patys kunigai žiemą laisvo laiko daugiau turi: tada beveik nebūna Krikšto ar Santuokos sakramentų teikimo.

Taip pat kun. A. Kelmelis pasakojo, kad naujus namus ar butus šeimininkų pageidavimu jis šventina ištisus metus. „Keista, kai žmonės, kurie lyg ir nėra netikintys, bet metų metus gyvena nepašventintuose namuose ir butuose. Aš prisimenu, mano tėvo didžiausias keiksmažodis buvo „gyvuly tu, nešventinto tvarto“. Anais laikais pas ūkininkus netgi gyvuliai pašventintuose tvartuose gyvendavo. O dabar žmonės gyvena nepašventintuose namuose“.

Namuose žmonės atviresni

Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės parapijos vikaras kun. Laurynas Visockas parapijiečius šiuo metu lanko nuo ryto iki vakaro. Jam, kaip ir kitiems kunigams, ne visus pavyksta aplankyti: „Kunigui visada atviros namų durys yra tų šeimų, kurių ir širdys yra atviros Dievui ir Jo Bažnyčiai“. Pasak vikaro, yra įvairių gyventojų ir dar įvairesnių jų patirčių ir požiūrių į kalėdojimą, todėl ir elgiasi žmonės skirtingai. Jis pateikė keletą pavyzdžių iš savo patirties: name yra 72 butai iš jų 22 šeimos kunigą priėmė, kitame iš 20 šeimų priėmė 3, o dar kitame iš 36 priėmė 4 šeimos. Vikaras sakė, kad, pavyzdžiui, senamiestyje (Draugystės g.) situacija gali būti kitokia – ten gyvena žmonės, iš vaikystės atsimenantys, kad kunigas pas juos kaime kalėdodavo.

„Yra laisvamanių žmonių, kurie tiki kitaip arba tiki žmogiškai moraliu ir etiniu gyvenimu, arba savimi. Mes gerbiame jų pasirinkimą. Yra kitų krikščioniškų konfesijų narių, kurie katalikų kunigą įsileidžia į namus bendravimui ir susipažinimui, arba atvirkščiai, nepageidauja bendražmogiško ir krikščioniško pasikalbėjimo. Apeliuodamas į katalikus, tai yra savo brolius ir seseris tikėjime, užduodu atvirą klausimą: jei aš ištikimai nesimeldžiu į Dievą šeimoje, asmeniškai reguliariai neišgyvenu Sakramentinio nuodėmių atleidimo ir Šventų Mišių prasmės, tai apie ką kalbėtis su kunigu namuose? Neramu yra tai, kad ne tik Dievo pasiuntiniui nėra namuose vietos, bet ir pats Dievas suvokiamas kaip „proginis velykinis kiaušinis“ – kada reikės pasišauksiu, o dabar netrukdyk, pats susitvarkau“, - pasakojo vikaras.

Kunigas pastebėjo, kad kaimuose ir miestuose gyvenančių žmonių lankymas šiek tiek skiriasi. Kaimuose žmonės atviri, nepamiršta kaimynams pasakyti, kad atvyks kunigas. Vyresnio amžiaus žmonės labai džiaugiasi, net pravirksta, nes per kunigą pats Dievas aplanko jų namus. Dažniausiai ir malda su šeima čia būna nuoširdi ir atvira.

Mieste žmonės irgi laukia kunigo, ypač artimi Dievui ir Bažnyčiai. Garbaus amžiaus žmonės pasitinka kunigą prie namo durų ar laiptinėje, užtiesia stalą balta staltiese, pastato kryžių, uždega žvakę. „Norėčiau pasidžiaugti, kad bendraujant šeimos aplinkoje – namuose – žmones drąsiau ir atviriau kunigo klausia ir kalbasi. Juk tikslas – kartu ieškoti Dievo, melstis ir eiti į priekį Dievo dovanotu gyvenimo keliu“, - sakė kun. L. Visockas.

Vikaras kunigo nepriėmimą į namus palygino su keliomis situacijomis: „Popiežius praneša, kad norėtų aplankyti Lietuvą, o Lietuvos prezidentas ir vyskupai atsako: „Mes ir taip tikintys katalikai, labai dėkui už dėmesį, bet gal nesivarginkit, Šventasis Tėve“. Kaip galvojate, kaip jaustųsi popiežius ir kokie būtų tolimesni veiksmai? Atskyrimas nuo Romos katalikų bažnyčios. Antras pavyzdys: vyskupas praneša, kad žada vizituoti parapiją, ir klebonas, atsiklausęs parapijiečių, praneša vyskupui: „Dėkui, bet ne“. Kaip galvojate, ar rytojaus dieną tokią parapija vis dar būtų?“

Į klausimą, kodėl parapijietis turėtų namo įsileisti kunigą, vikaras atsakė Kristaus žodžiais, kurie buvo skirti apaštalams, o šiandien ir kunigams: „O kur tik žmonės jūsų nepriimtų, išeidami ... nusikratykite nuo kojų dulkes kaip liudijimą prieš juos“ (Lk 9.5) Pasak kun. L. Visocko, parapijietis, kuris įsileidžia į savo namus kunigą, kartu įsileidžia Dievo palaiminimą, kurio meldžia kartu su šeimos nariais ir kunigu.

Dar tik pradeda pažintį

Naujasis Kietaviškių klebonas Aurymas Tarasevičius parapijiečių dar nelanko, nes naujoje parapijoje nespėjo nė kojų apšilti. Pradėti lankyti žmones jis planuoja maždaug po mėnesio. Nors nauja parapija, kaip sakė kun. A. Tarasevičius, pilna staigmenų, čia jis jaučiasi puikiai. Klebonas anksčiau vadovavo Užuguosčio parapijai Birštono dekanate, ten kai kurie papročiai buvo šiek tiek kitokie nei Kietaviškėse, tačiau tai – tik smulkmenos, kurios ilgainiui išsispręs. „Tokie atvejai tik suteikia naudingos patirties“, - sakė klebonas.

Buvusio parapijos klebono – kun. Dainiaus Jančiausko – įdirbis parapijoje, pasak dabartinio klebono, didelis. „Parapijoje yra atsakingi žmonės, kurie rūpinasi tai vienu, tai kitu klausimu, ir nenustoja dirbti netgi tada, kai buvęs klebonas paskirtas į kitą parapiją. Dabar man reikia jiems tik priminti“, - džiaugėsi kun. A. Tarasevičius. Pavyzdžiui, prakartėle klebonui pačiam rūpintis nereikėjo – jis tik priminė už tai atsakingiems parapijiečiams, ir laukia jos dieną ar dvi iki šv. Kūčių.

Kunigai sakė, kad advento ir šv. Kalėdų laikas ypatingas. Advento liturgija kiekvieną sekmadienį tikinčiuosius veda vis arčiau Kristaus gimimo. Nors Šv. Kūčios ir Šv. Kalėdos kunigams – tikras darbymetis, visi kalbintieji tikisi spėti ir su savo artimaisiais susėsti prie šv. Kūčių stalo.

Share

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.