Mūsų parapijų šviesuoliai

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 11 gruodžio 2014

Kunigas visais laikais buvo parapijos šviesulys. Dažnai jis žinodavo daugiau už visus ir mokydavo savo parapijiečius ne tik pamokslų metu. Kunigai skatino ne tik dorą elgesį, bet ir pagarbą savo istorijai, kalbai. O kadangi lietuviai ilgą laiką buvo pavergta tauta, toks kunigų elgesys dažniausiai nepatikdavo tiems, kurie tautą pavergė. Šįkart siūlome susipažinti su keletu garsiausių XX a. Elektrėnų savivaldybės parapijų kunigų.

Rašydama apie Beižionių bažnyčios istoriją, rėmiausi kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino užrašyta istorija. Jis padarė ypatingos svarbos darbą – Beižionių parapija atrodė per jauna, kad apie ją reikėtų rašyti, tačiau jei ne kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino rašyta istorija, apie parapiją beveik nieko nežinotume: galintys papasakoti apie tai jau mirė, o užrašytos istorijos yra minimaliai. Kunigas klebonavo įvairiose Kaišiadorių vyskupijos parapijose: Bijutiškyje, Kruonyje, Kazokiškėse, Paparčiuose, Kernavėje. 1979 m. paskirtas Vievio altaristu. Nesvarbu, kur jis dirbo, visur stiprino lietuvišką dvasią, organizuodavo religines ir visuomenines draugijas, domėjosi krašto istorija ir ją užrašinėdavo. Jis parašė ne vieną tomą istorinių studijų, biografijų, rinko medžiagą apie Lietuvos bažnyčias ir parapijas. Visi žavėdavosi kunigo N. Švogžlio-Milžino pamokslais. Kunigas itin gerai valdė plunksną: jo reportažai, apybraižos, eilėraščiai, studijos buvo spausdinami „Trimite“, „Mūsų Vilniuje“, „XX amžiuje“. Iki 1960 m. jis parašė apie 20 knygų, tačiau paskelbė tik keletą. Ir netgi toliau pateikiami kai kurių kunigų aprašymai yra paremti kunigo N. Švogžlio-Milžino užrašytais faktais. Jie susisteminti ir sudėti į prel. Stanislovo Kiškio knygą „Kristaus pašauktieji“. Sovietmečiu kunigas buvo persekiotas, suimtas, tačiau pritrūkus įrodymų, tremties išvengė. Nors mirė kunigas Vievyje, palaidotas Kernavėje – krašte, kurį labai mėgo ir kur klebonavo 15 metų.

Kietaviškiečiams itin svarbus kunigas Kajetonas Čepanas, kurio portretas puošia bažnyčios zakristiją. Šis kunigas išgelbėjo dabartinę Kietaviškių bažnyčią nuo virtimo vokiečių sandėliu. Apie 1915 m. vokiečių kariai apsistojo Kietaviškių apylinkėse, pamatė dar nebaigtą įrengti bažnyčią ir kėsinosi ją pasisavinti savoms reikmėms. Kunigas sukvietė kaimo vyrus ir visi kartu per naktį iš senosios bažnyčios į naują sunešė svarbiausią liturginį inventorių – šv. Mišios kitądien vyko jau naujoje bažnyčioje. Kunigas palaidotas išgelbėtos bažnyčios šventoriuje.

Kan. Juozapas Būčys 1935–1946 m. klebonavo Semeliškių parapijoje. Čia jis pasižymėjo sukurdamas parapijoje naujovių: pastatė modernią salę su biblioteka ir skaitykla, bažnyčioje ir šventoriuje įmontavo garsiakalbius, buvo aktyvus lietuvybės puoselėtojas. Mirė Semeliškėse, čia ir palaidotas.

Kunigas Steponas Rudžionis nuo 1922 m. buvo Beižionių klebonas. Tai jis čia pastatė bažnyčią. Nuo 1944 m. Lietuvos laisvės armijos narys, partizanų Didžiosios Kovos rinktinės 2-o bataliono organizatorius ir vadas, Kaišiadorių apskrities pogrindinės karo komendantūros komendantas, Didžiosios Kovos apygardos štabo narys. Vienas iš artimiausiųjų Jono Misiūno (Žalio Velnio) bendražygių, organizavęs ginkluotąją rezistenciją savo parapijoje. 1946 m. vasario mėnesį suimtas Gegužinėje ir už dalyvavimą pasipriešinimo veikloje Karo tribunolo nuteistas 25 metus kalėti. Mirė Vorkutos lageryje.

Kan. Matas Cijūnaitis gimė lenkiškai kalbančioje šeimoje, mokėsi lenkų internate, tačiau būdamas vikaru Švenčionyse suprato esąs lietuvis ir ėmė lietuvybę puoselėti. 1916–1923 m. jis buvo Vievio klebonu, o 1923–1925 m. – Kietaviškių. Vievyje jis pastatė kleboniją, o kaip rašo N. Švogžlys-Milžinas, Kietaviškėse gražiai priėmė nuncijų. Kunigas globojo klierikus, buvo didelis žmonių pagalbininkas, autoritetas kunigams ir pasauliečiams.

O bažnyčią Vievyje pastatė kunigas Juozapas Mincevičius. Statybos užtruko nuo 1925 iki 1931 m. Nuo 1947 m. paskirtas Vievio altaristu, tuo pat metu buvo Kazokiškių administratorius. Mirė Vievyje 1955 m., palaidotas prie savo statytos bažnyčios.

Prel. Rapolas Juknys net 22 metus atidavė Kietaviškių parapijai. Taip pat jis buvo Kaišiadorių vyskupijos kapitulos narys. Būtent jo klebonavimo metu dekoruotas bažnyčios interjeras. Nors kunigas buvo vikaru Baltarusijoje, kaip rašo N. Švogžlys-Milžinas, nesulenkėjo ir neišponėjo. Jis buvo sumanus organizatorius: būrė jaunimą, moteris, vyrus, vaikus, brolijas ir organizacijas. Mirė sulaukęs 85 metų, palaidotas Kietaviškėse.

Kan. Juozas Čaplikas nuo 1929 iki 1948 m. buvo Kazokiškių parapijos klebonas. Jis buvo itin aktyvus lietuvybės skatintojas, ruošė daraktorius, Kazokiškėse dekoravo bažnyčios vidų, pastatė naują varpinę, įrengė naujas kapines, bet dėl nepalankumo sovietinei valdžiai buvo ištremtas. Tremtyje praleido 7 metus, grįžęs klebonavo Akmens parapijoje.

Ineta Bricaitė

Šiais metais Elektrėnų dekanatas atsisveikino su vienu iš šviesuolių kun. Romualdu Šalčiūnu. Spausdiname trumpą jo biografiją:

Semeliškių bažnyčios klebonas Romualdas Šalčiūnas

5005988 orig1925-04-22 - 2014-03-05

Kunigas Romualdas Šalčiūnas gimė 1925 m. balandžio 22 d. (pase buvo nurodyta – 1928 m. balandžio 23 d.) Varėnos r., Juodžiūnų kaime. Romualdui esant pusantrų metukų šeima persikėlė gyventi į Širvintas, kur tėvai nusipirko pusę dvaro. Tėvas Širvintose dirbo viršaičiu, pagal dokumentus ten jis buvo bene vienintelis lietuvis, o mama sukosi prie ūkio.

Romualdo krikšto tėvas atsisakė berniuką krikštyti balandžio 22 d., nes tą dieną gimė Leninas, todėl gimimo liudijime buvo įrašyta balandžio 23 d. Oficialiai Romualdas buvo keleriais metais pajaunintas tam, kad išvengtų tarnavimo armijoje.

Gausi šeima ir mokslai

Būsimas kunigas augo šešių vaikų šeimoje, turėjo du brolius bei tris seseris.

Šviesaus atminimo kunigo nuomone, jo pašaukimą lėmė tėvai. Tėtis, brolis ir sesuo giedojo bažnyčios chore, šeimoje buvo labai stipri katalikiška dvasia. Tapti dvasininku Romualdas su broliu Vytautu svajojo dar vaikystėje ir abu neretai žaisdavo kunigus. Užlipdavo ant taburetės ir rėždavo „ugningus“ pamokslus. Tačiau kai brolis apie tai pasakė tėvams, gavo pylos ir pakluso jų valiai. Romualdo pasiryžimo stoti į kunigų seminariją tėvai nei laimino, nei šaldė. Tik prieš mirtį tėvas prasitarė Romualdui, kad buvo patenkintas jo pasirinkimu.

R. Šalčiūnas lankė Širvintų pradžios mokyklą, mokėsi Širvintų progimnazijoje, Ukmergės gimnazijoje. 1944 m. vasario mėnesį jis įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus karo mokyklą, kuri priklausė Vietinei rinktinei.

Įšventino palaimintasis Julijonas Steponavičius

1946 m. rugsėjo 1 d. Romualdas Šalčiūnas pradėjo mokytis Kauno kunigų seminarijoje. Tuomet Lietuva jau buvo okupuota Sovietų Sąjungos, kas mėnesį jį šaukdavo saugumas. Romualdas Kunigų seminarijoje mokėsi trejus metus, o 1949 m. su būriu kitų bendramokslių buvo pašalintas sovietinio saugumo įsakymu.

Tada R. Šalčiūnas įstojo į vairuotojų mokyklą – tuo metu nedirbančius arba nesimokančius žmones areštuodavo.

1950 m. pavasarį Romualdas buvo paimtas į sovietinę kariuomenę, o grįžęs iš armijos 1955 m. tęsė mokslus Kunigų seminarijoje. Ją baigė 1957 m.

1957 m. balandžio 17 d. Romualdas Šalčiūnas buvo įšventintas į kunigus. R. Šalčiūną įšventino palaimintasis Julijonas Steponavičius.

Lemtingas vizitas

Žilinuose po bažnyčios remonto R. Šalčiūnas gavo telegramą iš Seminarijos, kad vyskupas atvažiuos jį pasveikinti su pirmąja parapija ir vardo diena. Nudžiugo ir nusiminė, nes neturėjo kuo pavaišinti svečių. Sėdėjo ir meldėsi. Netikėtai atvažiavo Pivašiūnų klebono, jo tėvo pusbrolio, šeimininkė ir atvežė maisto: lašinių, skilandžio. Mat giminaitį iškėlė dirbti kitur, tad tarsi atsisveikinimui jis atsiuntė visokių gėrybių.

Vasario 7 d. laukiamų svečių atvykimo dieną, pas jį prisistatė rajono pirmininkas, finansų ministerijos inspektorius ir vyriausiasis Varėnos inspektorius. Netrukus po jų atvažiavo ir kariškių, saugumietis. Jie pasiteiravo kunigo, iš kur gavo pinigų ir medžiagų bažnyčios remontui, kodėl nesumokėjo remontą dariusiems parapijiečiams. Kunigas pakvietė visus į vidų, kur buvo jau paruoštos vaišės, davė išgerti ir vis kalbino svečius. Pasivaišinę saugumiečiai ir inspektoriai išvažiavo nieko nesakę.

Po trijų dienų Romualdas gavo vyskupo telegramą skubiai atvažiuoti. Nuvykus jam pasakė, jog jau tris mėnesius nėra kunigo Žiežmariuose, saugumas nepatvirtina nė vieno siūlomo kandidato, ir pasiūlyta važiuoti ten dirbti. Romualdas atsisakė, nes, anot jo, būtų atrodęs kaip parsidavęs saugumui: nežinomas jaunas kunigėlis, iš mažos parapijos pradėjęs dirbti didelėje, visiems keltų įtarimą, vietos gyventojai juo nebūtų pasitikėję. Po metų Romualdas buvo kviestas kunigauti į Vievį, bet dėl tų pačių priežasčių vėl atsisakė. 1962 m. nuo kovo 25 d. jam uždrausta laikyti mišias visose bažnyčiose, išskyrus Vievyje. Taip jis 1962 m. buvo priverstas keltis į šį miestelį, kur dirbo 12 metų. Po to Molėtuose dirbo nepilnus ketverius metus.

1977 m. kunigas buvo paskirtas į Semeliškes, kur dirbo 26 metus. Tai buvo ketvirtoji jo parapija, kur jis pakeitė kunigą Zigmą Gustainį ir kunigavo ilgiausiai. Kurį laiką aptarnavo ne tik Semeliškių, bet ir Beižionių parapiją.

2002 m. rugsėjo 1 d. R. Šalčiūnas buvo paskirtas Vievio parapijoje altaristu.

Ketvirtis amžiaus Semeliškėse ir maži stebuklai

R. Šalčiūnui Semeliškės buvo geriausiai pažįstama parapija, joje dirbo dvidešimt šešerius metus. Apie ją šviesaus atminimo kunigas pasakojo kaip apie seną, garbingą vietovę, turinčią savo tradicijas ir papročius. Bažnyčia pasižymėjo stebuklingu laikomu švento Roko paveikslu ir dideliais Šv. Roko atlaidais, legendomis apipinta Marijos statula šventoriuje. Žmonės jam nuo pat atvykimo pasakojo, kad čia buvo daug stebuklų. Kalbėjo apie merginą, kuri net su dviem lazdom pastovėjo tik kitų žmonių prilaikoma. Ją artimieji į bažnyčią atveždavo tik per Šventojo Roko atlaidus – atnešdavo į zakristiją, kur ji priimdavo šventą komuniją, o po mišių vėl išvesdavo. Kitomis dienomis lankytis bažnyčioje ji negalėjo. Per vienus Šv. Roko atlaidus atvežė ją į bažnyčią ir pasodino į klauptą. Ji ėmė labai verkti, po to atsistojo ir išėjo iš bažnyčios nepaisant to, kad visą gyvenimą nevaikščiojo. Paslaptingų dalykų pasitaikė ir kunigaujant Romualdui Šalčiūnui.

Anot jo, pirmasis stebuklas įvyko atėjus pas jį Trakų gatvėje gyvenusiai semeliškietei, kuri paprašė už sūnų atlaikyti mišias. Sūnui jau septyneri, bet jis iki tol nevaikšto, kitądien jį turėjo vežti į ligoninę Vilniuje operuoti. Kunigas pasiūlė jai užeiti į bažnyčią, atlikti išpažintį ir melstis, jis laikė mišias prašydamas stebuklo. Parėjus namo motinos laukė staigmena – vaikas atsistojo.

Antras paslaptingas įvykis taip pat susijęs su vaiku. Iš Vievio atvažiavusi moteris paprašė atlaikyti mišias už sūnų. Jis sirgo taip stipriai, kad Elektrėnų ligoninėje, kurioje gydėsi vaikas, atsisakė jį gelbėti – gydytojai buvo įsitikinę, jog vaikas mirs ir, vengdami skandalo, kurį sukeltų ši mirtis, išrašė jį į namus. Kunigas nuėjo su motina į bažnyčią, ji atliko išpažintį, meldėsi prašydama stebuklo, kunigas atlaikė šv. Mišias. Parvažiavusi namo moteris taip pat rado sveiką vaiką, beldžiantį į duris, mat buvo jį užrakinusi vieną namuose.

Kartą pavakarį kunigui paskambino valstybinės įstaigos darbuotojai – jų vadovo vaikas sunkiai sirgo, nerimauta, ar išgyvens. Romualdas pasikvietė visos tos įstaigos darbuotojus į bažnyčią prašyti stebuklo. Jie tuoj pat ir atvyko, atliko išpažintį, pasimeldė. Vėliau vakare kunigas sulaukė skambučio – pranešė, kad vaikas sveiksta.

Pasak R. Šalčiūno, šie stebuklai buvo nedideli, bet labai reikšmingi tikintiems žmonėms. Tiesa, tai, kas jam atrodė stebuklas, kiti laikė tik sutapimu, atsitiktinumu.

Apie pašaukimą ir gyvenimo prasmę

Paklaustas, kas, jo nuomone, yra geras kunigas, R. Šalčiūnas atsakė, kad geras kunigas yra tas, kuris negalvoja, kad jis geras. Jam buvo svarbu priimti kiekvieną žmogų, stengdavosi visus užkrėsti gera nuotaika. Aštuoniasdešimtmetis kunigas sakė, kad stabtelėjęs ir atsigręžęs atgal į nueitą kelią gali džiaugtis, kad likimas jam buvo dosnus. Daugiau nei pusę amžiaus tarnaujant žmonėms teko bendrauti ir su kone šventai gyvenusiais žmonėmis, ir su žmogžudžiais. Jam ypač atmintyje įstrigo vienas išpažinties atlikti atėjęs aukštas inteligentiškas vyriškis, kuris prisipažino sušaudęs kelis tūkstančius žmonių. Tarnaudamas specialiosios paskirties būryje, privalėjo kasdien žudyti. Sulaukęs aštuoniasdešimties R. Šalčiūnas sakė, kad žmogus prasmingą gyvenimą nugyvena tuomet, kai jo sąžinė yra rami, „kai pragyventa be sunkios nuodėmės“, ir priminė, kad sąžinę nuraminti galima išpažintimi. Jis manė nugyvenęs labai prasmingą gyvenimą, nes visą amžių tarnavo žmonėms, dirbo iš pašaukimo.

2001 m. R. Šalčiūnui buvo suteiktas Lietuvos Respublikos rezistencijos dalyvio – kario savanorio statusas.

2002 m. R. Šalčiūnas buvo paskirtas Vievio parapijoje altaristu, ten ir gyveno iki mirties, laikė mišias ir klausydavo išpažinčių. Už gražią senatvę kunigas ne kartą dėkojo savo šeimininkei, pusseserei Romutei, pas jį tarnavusiai beveik 40 metų, ir Vievio Šv. Onos parapijos klebonui Alfonsui Kelmeliui.

Mirė 2014 kovo 5 d., palaidotas 2014 kovo 7 d. Vievio Šv. Onos bažnyčios šventoriuje.

Kunigo biografija trumpai:

1925.04.23 - gimė Varėnos r., Juodžiūnų kaime;

1932.09.01 - ėmė lankyti Širvintų pradžios mokyklą;

1938.09.01 - ėmė lankyti Širvintų progimnaziją;

1942.01.09 - ėmė lankyti Povilo Plechavičiaus karo mokyklą;

1946.09.01 - įstojo į Kauno kunigų seminariją;

1949 žiemą saugumo pašalintas iš Kauno kunigų seminarijos;

1955.09.01 - grįžo mokytis į Kauno kunigų seminariją;

1957.04.17 - įšventintas į kunigus;

1958.04.15-1959.04.22 - dirbo Baisogaloje vikaru;

1959 - paskirtas į Žilėnus, aptarnavo Akmens parapiją;

1902.01.25 - paskirtas į Vievį klebonu ir dekanu;

1973 - paskirtas į Molėtus klebonu ir dekanu;

1977 - paskirtas į Semeliškes klebonu;

2002.09.01 - paskirtas Vievio parapijos altaristu;

Mirė 2014 m. kovo 5 d., palaidotas 2014 m. kovo 7 d. Vievio Šv. Onos bažnyčios šventoriuje.

Daiva Červokienė

Share

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.