Pamąstymai pavarčius jaunimo mintis

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 04 gruodžio 2014

DSCN0469Jaunieji žurnalistai: Tai gal, mokytojau, visai neverta apie tą senų senovę skaityti, juk tiek įdomybių mums siūlo internetinis pasaulis?

Mokytojas: Manau, jog mūsų globaliame, vartotojiškame amžiuje yra svarbu puoselėti tai, kas dar liko mūsų istorinėje atmintyje ir sielose dvasingo, unikalaus, tik mums būdingo.

Jaunieji žurnalistai: Net šviesiau pasidarė vėl skaitant apie mūsų senų senovę. Nutarėme: vis tiek mes ją pažinsime.

,,Versmės”   jaunieji žurnalistai

Taip sutapo, kad dar iki prasidedant projektui „Skaitau, mąstau, kalbu, rašau“, domėjausi piliakalnių aprašymais, tyrinėjimų bei radinių istorija, kadangi 2012–2014 m. teko administruoti Elektrėnų savivaldybės vietos veiklos grupės įgyvendinamą projektą „Gamtinio, istorinio, kultūrinio kraštovaizdžio pažinimo skatinimas“. Projekto idėja gimė, kai atsirado informacijos poreikis seniūnijose apie vietovėje esančius lankytinus kraštovaizdžio objektus. Vienas iš projekto uždavinių – skatinti gyventojus susipažinti su vietos gamtos, istorijos, kultūros lankytinais objektais, paminklais, tausoti savo gyvenamąją aplinką. Įžvelgiau sąsajas, kad įgyvendinant šį projektą, tenka vėl domėtis archeologija, architektūros ir meno kūriniais, gamtos paveldu – visu tuo, kuo domėjausi dar mokyklos suole ir studijų metais. Projektą įgyvendinome su partneriais – Trakų krašto ir Prienų rajono vietos veiklos grupėmis. Projekto metu buvo parengtas kraštovaizdžio pažinimo maršrutas, išleistas lankstinukas-žemėlapis, įrengti 33 informaciniai stendai, iš jų – 16 Elektrėnų savivaldybėje, kur seniūnijų žemėlapiuose pažymėti gamtos, istorijos, kultūros paveldo lankytini objektai, taigi, ir piliakalniai...

Norisi tikėti, kad atsiras tarp laikraščio skaitytojų tokių, kurie, paskaitę projekto metu spausdintą medžiagą apie piliakalnius, kapinynus, senovės gyvenvietes, panorės pakeliauti po aprašomas vietas. Gal kažkas, išsiruošęs gamtoje iškylauti, kitaip pažvelgs į jį supančią aplinką ir nepaliks miškuose primėtytų šiukšlių. Viename iš rašinių buvo pasakyta, kad „žvelgiant į praeitį, galime pastebėti, kad valstybės, tautos ar atskiri individai po savęs palieka tam tikrą savo gyvavimo pėdsaką“. Gyvename vienkartinių daiktų vartojimo laikais, daugeliui dar nerūpi, kad mūsų karta supils ateities kartoms kitokius piliakalnius. Vienas iš tokių sparčiai auga Kazokiškėse. Turės ateities archeologai darbo, kol suskirstys „piliakalnio“ radinius į kategorijas. Kokį pėdsaką paliksime, didele dalimi priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.

Irena PETKEVIČIENĖ, Elektrėnų literatų klubo ,,Strėva narė

Šiandieną jau galime pasakyti, kad projekto sumanytojų tikslas pasiektas – galime džiaugtis, didžiuotis jaunimu, ieškoti teigiamų šiuolaikinio jaunuolių bruožų, užuot juos keiksnojus ir neįžvelgiant juose gimstant naujos kartos mąstytojų, būsimos Lietuvos kūrėjų daigyno.

Pradėjusi Elektrėnų savivaldybėje etnologės darbą jaučiausi gana vieniša, vaikščiojau po kaimus, mačiau apleistus piliakalnius, pilkapynus, išskaldytus, užmirštus, išvežiotus kultūros pėdsakus akmenyse. Radau žmones, menančius žodžio galia remtas kultūros nuotrupas, rinkau trupinius, pasirodo, man net truputį pavyko.

Šiandieną man jau rodosi, kad šitas nueitas takelis jau platėja, jau pribiro į jį žodžių, minčių akmenėlių, atminties, meilės, suvokimo akmenėlių, kurie žymės kelią ateinantiems. Aš jau ne vieniša, šalia mano senolių atsistojo Giedrius, jis veda paskui save visą būrį gražaus jaunimo. Atsistoja istorijos mokytojai, šviesūs istorijos žinovai, jie nupučia laiko dulkes nuo užmaršties klodų ir parodo, kokios Tautos esame palikuonys, kad turime ją visomis dvasios galiomis žadinti ir kelti, nes tik vieną ją turime, savo Lietuvą. Su jos praeitimi, su jos karaliais, kovomis ir silpnybėmis nutautėjant. Pakilkime dvasioje.

Šiandieną su džiaugsmu pakartosiu kai kurių jaunuolių jau spausdintas mintis, nes jos ir įprasmina visą sėkmingai vykdyto projekto esmę. Paskaitykime dar kartą. Pamąstykime.

Perskaičiau „Elektrėnų kronikoje“ Giedriaus Kazlausko pateiktą informaciją apie Elektrėnų savivaldybės piliakalnius ir supratau, jog nieko apie juos negirdėjau.

Gyvenu čia jau šešiolika metų, o apie tai, kas šalia, nieko nežinau. Galiu mintinai papasakoti legendą apie Vilniaus miesto įkūrimą, išvardinti Kernavės piliakalnius, net apie Rambyno kalną legendą žinau, o apie G. Kazlausko minimus Žuvyčių, Pipiriškių, Latvių, Beižionių, Balandiškių, Kalninių – Mijaugonių, Paalkių piliakalnius tik dabar ir sužinojau.

Kol gyva praeitis, gyvi ir mes, vaikštome protėvių žeme, mindome tuos pačius miškus, kvėpuojame tuo pačiu oru. Piliakalniai – dalis to, ką vadiname praeitimi, istorija, dažnai mes girdime ką nors sakant „o kad jie prabiltų...“ Ir jie prabyla...Tik reikia norėti, ieškoti, domėtis, įsiklausyti. Prabyla kartais istorikų užrašuose, kartais senose knygose, kartais žmonių lūpomis.

Urtė–Marija Marcinkevičiūtė, Vievio gimnazijos žurnalistų būrelio narė

Kaip smagu, kai žinau daugiau apie apylinkes, kuriose gyvenu. Manau, įspūdį palikęs Latvių piliakalnis bus ta vieta, į kurią norėsiu grįžti dar ne vieną kartą.

Milda Gumbytė, Vievio gimnazijos 7b kl. moksleivė

Piliakalniai – kalvos, kalnai, kur stovi ar stovėjo pilys. Iš tiesų tai nėra paprasti kalnai, o istoriniai ir kultūriniai paminklai.

Norėčiau pasakyti, kad augančioji karta domisi istorija. Įvairūs pasakojimai yra perduodami iš kartos į kartą. Džiugu, kad man ir mano draugams daug žinių suteikė Giedriaus Kazlausko surinkta medžiaga.

Gintarė Banionytė, Vievio gimnazijos žurnalistų būrelio narė

Džiugu, kad Giedriaus Kazlausko surinkta medžiaga dar kartą mums visiems įrodė, kad piliakalniai yra mūsų tautos paveldas. Tikiuosi, kad žmonės saugos ir gerbs piliakalnius, nes tai yra istorija, o svarbiausia – mūsų Elektrėnų krašto istorija.

Evelina Selskaitė, Vievio gimnazijos žurnalistų būrelio narė

Labai graži tikroviška legenda apie Balandiškių piliakalnį.

Taigi, turėtume nepamiršti savo ištakų ir istorijos, nes išauš diena, kai ir mes ja tapsime ir norėsime, kad mus prisimintų...

Domantas Grotuzas, Vievio gimnazijos žurnalistų būrelio narys

Jau nebėra gyvų žmonių, kurie būtų matę, kaip atsirado Beižionių piliakalnis. Tačiau gyvuoja viena istorija, kuri iki šių dienų atėjo iš lūpų į lūpas.

Rimantė Jagelavičiūtė, ,,Versmės“ jaunoji žurnalistė

Daug atrėmė puolimų, matyt, ir stebuklingai sužvejotas kalnas padėjo. Ėmė sklisti kalbos, kad ta vieta neįveikiama, o žvejas su kitais pilėnais tik rankas trynė tokias kalbas girdėdami. Jie visada buvo pasiruošę ginti savo upę ir savo kalną. Tą vietą jie praminė Žuvyčiais, o jų vaikai ir provaikaičiai istorijos nepamiršo ir vietovę vadino kaip senoliai.                  

Ieva Kazlauskaitė, ,,Versmės” jaunoji žurnalistė

Pipiriškių piliakalnio pilies gyventojai ne kartą užkirto priešams kelią skverbtis dar giliau į kraštą. Iš tikrųjų ne vienas priešas čia sutiko savo mirtį nuo narsių gynėjų rankų, o suniokota pilis buvo atstatoma iš pelenų...

Bėgant amžiams išliko tik buvusių apsauginių griovių likučiai. Statūs piliakalnio šlaitai kažkada buvo didelė kliūtis priešui. Ilgą laiką piliakalnį aplenkdavo žmonės, laikė bloga vieta. Jie pasakodavo, kad ten vaidenasi. O žmonės, kurie ten lankosi, tai, vadinasi, bendrauja su raganomis ir velniais.

Pilis išnyko, palikdama keletą senų ąžuolų ir nuartų kai kuriose vietose piliakalnio šlaitų. Dabar piliakalnis vėl vienas. Žmonių nėra, čia nuolat ūbauja pelėdos, klykia iš snaudulio pabudę paukščiai, tarsi vaiduokliai prisiminę liūdną dalią.

Liucija Rakauskaitė, Vievio gimnazijos žurnalistų būrelio narė

Dar XV a. kai LDK valdė didysis kunigaikštis Vytautas ir kai LDK teritorija driekėsi nuo jūros iki jūros, toje vietoje, kur dabar yra Paalkių piliakalnis, rikiavosi gynybinių pilių eilės, saugančios šalį nuo priešų.

Ieva Kasperavičiūtė, Vievio gimnazijos žurnalistų būrelio narė

Žavi suvokimas ir net pasiryžimas ne tik žinoti, bet ir saugoti tai. Pasak Dainiaus Razausko, tautos kultūra yra ir tautos galva. O siekiant tautą pavergti nereikia jos užimti, reikia nuimti galvą, užmušti protą, kas buvo daroma ilgai ir skaudžiai, tik ne visi tai suvokėme ir dar šiandieną suvokiame, todėl man labai brangūs šitie jaunuolių pamąstymai, noras žinoti. Jie, gimę jau laisvoje Lietuvoje, nori joje ir gyventi, didžiuotis ja. Ne verkšlenti ir skųstis, lyg lengva buvo mūsų protėviams senovėje, stovėjusiems ant aukštų piliakalnių ir savo gyvybės kaina išsaugojusiems mums Lietuvos vardą.

Dainius Razauskas sako, kad žmogus miršta ne kūnu, kūnas yra materialusis pradas, žmogus gali numirti dvasiškai, tada jis save visiškai sunaikina. Lietuva buvo didelė ir stiprių karių kovotojų tauta, senovėje laimėjusi daug mūšių ir netekusi savo didybės ne kovose su priešais, o savo nuolankumu aplinkos pasauliui, kuris pavergė mūsų sielas, užmušė kalbą, senąją dvasinę kultūrą.

Ateina ir jauni pedagogai, išauginti naujoje dvasioje, jie neš suvokimą jaunimui, jie pasakos, jie skleis žinojimą, kuris šiandieną dar labai reikalingas mūsų besikeliančiai iš dvasinės vergovės Lietuvai.

Šitie mokinių straipsniai, jų pamąstymai mus nuteikia labai pozityviai – reiškia Tauta vėl auginasi savo galvą, savo protą, dvasinę kultūrą, kuri veda prie tikrų Pergalių.

Koks tikroviškas ir stiprus jauno žmogaus rašinys:

O ką aš galėčiau pasakyti apie vietoves, kuriose aš gyvenu? Atsakymas – nieko, tiesą sakant, pirmą kartą išgirdau, kad Elektrėnų savivaldybėje yra piliakalnių (ir ne vienas, o net 8!). Tada nusprendžiau plačiau pasidomėti jų istorija ir paskirtimi, kam ir kada buvo naudojami piliakalniai, koks yra jų aukštis ir kaip žmonėms lengviau juos surasti.

TAIGI, ŠIANDIEN NEPAPRASTAI SVARBU RESTAURUOTI PILIŲ LIEKANAS, TVIRTINTI PILIAKALNIŲ ŠLAITUS, IŠSAUGOTI TAI, KAS IŠLIKO. Juk pilys ir piliakalniai – mūsų protėvių architektūros meno pavyzdžiai – atskleidžia ūkinę ir politinę Lietuvos istoriją, pasakoja apie senuosius lietuvių karybos būdus.

Deividas Alšauskas, Vievio gimnazijos žurnalistų būrelio narys

Norisi dėkoti projekto sumanytojams, vykdytojams – „Elektrėnų kronikos“ redakcijai, projektą parėmusiai Kultūros tarybai, visiems prisidėjusiems, rašiusiems, skaičiusiems, o labiausiai jaunam istorikui Giedriui Kazlauskui, kuris parašęs šį darbą, manau, jau jo neužmes, o eis gilyn nuo šaltų faktų iki legendų ir mitologijos surinkimo, darbo dar užtektinai mūsų kraštuose, imkime pavyzdį iš Žemaitijos, kur visi piliakalniai, pilkapiai ne tik sužymėti, aprašyti, bet ir nutiesti takai prie akmenų, šaltinių, ąžuolų, o ekskursijų vadovai gali valandas su meile pasakoti, didžiuotis savo žinojimu ir noru tai perteikti atvykusiems. Pakeliaukime po Žemaitiją kitą vasarą, įsitikinsime. Gal ir užsikrėsime gerąja dvasia, sklindančia iš jų meilės savam kraštui.

Norėtųsi pratęsti šį projektą raginant suaugusius žmones dalyvauti rašiniuose savo žinojimu, būtų tikrai labai įdomu. Pamąstykime apie tai.

Etnologė O.R.Šakienė

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.