Julija ir Juozas Janoniai – nebijoję tikėti ir tikėjimu dalintis

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 27 lapkričio 2014

Ineta BRICAITĖ

baznyciojeJulija ir Juozas Janoniai kiekvienais metais savo „chruščiovkės“ bute užsidangstę langus laužė kalėdaitį, o kiekvieną sekmadienį į automobilį susisodindavo vaikus ir lėkdavo Dievo namų ieškoti. Kai šeima sužinojo, kad į Kietaviškes paskirtas naujas klebonas, aptarnausiantis ir Elektrėnų tikinčiuosius, nieko nelaukę pas jį nuvažiavo ir susipažino. J. ir J. Janoniai Bažnyčios Elektrėnuose labai laukė, o sulaukę aktyviai dalyvavo jos gyvenime.

Elektrėnai iki Atgimimo

Elektrėnuose Janoniai atsirado tada, kai miesto oficialiai dar nebuvo. Ta vieta, kur jie gyveno, vadinosi Lietuvos VRE. Juozas Janonis dirbo statomos elektrinės transporto dispečerinėje, o Julija Janonienė vakarinėje mokykloje mokė išsilavinimo neįgijusius statybininkus. Vėliau J. Janonis vadovavo naujiems Kultūros namams, o galiausiai įsidarbino ir apie 25 metus gyvenimo paskyrė Vievio paukštynui. J. Janonienė toliau mokytojavo, tik mokė jau ne vakarinėje mokykloje, o 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Ąžuolyno“ pagrindinė mokykla).

J. ir J. Janoniai augino tris sūnus, kurie sovietmečiu buvo pakrikštyti, taip pat jiems buvo suteikti Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentai. Nors šeimos nariai buvo praktikuojantys katalikai, nei Vievio, nei Kietaviškių šventovėse komunistinio režimo metais jų niekas nesutikdavo. Šios bažnyčios buvo tiesiog per arti. Jei kas tada matematikos mokytoją, dalyvavusią šv. Mišiose, paskųstų, nemenkai ji savo darbo vieta rizikuotų. Todėl šeima su vaikais nuo 3 iki 10 metų melstis keliaudavo į Vilnių arba Kauną. Ir kaip sakė, tikrai ne jie vieni – kas tik savo darbo vieta dėl religijos rizikuoti galėdavo, tas kuo toliau nuo Elektrėnų sekmadienį važiuodavo.

„Kad ir į kokią bažnyčią sekmadienį nuvažiuosi, vis tiek elektrėnietį surasi. Kartą Pivašiūnuose žiūriu – toks pagarsėjęs „komunistėlis“ – eina prie klausyklos ir išpažintį atlieka“, - šypsojosi J. Janonis. „Nuvažiuojam į Aušros vartus – mokytoja klūpi, nuvažiuojam į Pivašiūnus – kitas mokytojas stovi, dar į kitą bažnyčią – elektrėnietė su mažais vaikais meldžiasi. Ne tik mūsų šeimai – visiems Bažnyčios Elektrėnuose labai reikėjo. Buvo kaip toje psalmėje: „Kaip ištroškusi elnė bėga prie upelio, taip Tavęs, mano siela, ilgisi Dievo“, - vyrą papildė J. Janonienė.

Jaunimas, pasak J. Janonienės, buvo kitoks nei dabar – Dievas jam buvo labai svarbus, nes buvo išlikusios stiprios krikščioniškosios vertybės, perimtos iš tėvų. Pati J. Janonienė užaugo itin pamaldžioje šeimoje – viena jos sesuo tapo vienuole, kita sesuo taip pat norėjo savo gyvenimą paskirti Dievo tarnystei, bet už priklausymą Vilniaus Aušros vartų Marijos kolegijai kalėjo Intos lageryje ir ten visiškai prarado sveikatą.

Galėjo būti kitokia

Prašyti Bažnyčios dar iki Atgimimo – gūdžiu sovietmečiu – nebūtų buvę nei veiksminga, nei protinga. J. Janonis sakė, kad vienintelis dalykas, kurį būtum gavęs, kai prašytum tarybinės valdžios bažnyčios – tik didelės problemos sau ir bendraminčiams. Tačiau kai Sąjūdžio metu katalikybė pradėjo veržtis iš komunizmo gniaužtų, visi nustojo bijoti ir patikėjo, kad bažnyčią turėti gali. Keletą kartų elektrėniškiai prašė, kol galų gale jų prašymai buvo išgirsti. Didelė laimė buvo žinoti ne tik, kad mieste atsiras šventovė, bet ir tai, kad į ją eiti galėsi nesislėpdamas. O kokia laimė J. Janonienei buvo nesislepiant ruošti Pirmajai Komunijai savo anūką! „Atvirai, Vievyje, taip arti ir be jokios baimės!“, - džiaugsmo ir dabar neslėpė J. Janonienė.

Šeima taip laukė parapijos įkūrimo, kad sumanė kuo greičiau su būsimu klebonu susipažinti: „Janonis nebūtų Janonis. Kai sužinojome, kad Elektrėnuose bus kuriama parapija, sėdome į automobilį ir nuvažiavome iki Bagaslaviškio, kur tuomet tarnavo būsimasis mūsų klebonas Jonas Sabaliauskas. Nors jis ir labai atsargiai į mus žiūrėjo – juk tais laikais nesuprasi, kas iš tiesų yra kas – pavaišino kava, bet beveik nieko nekalbėjome. Kai vėliau klebonas atvažiavo į kuriamą parapiją, džiaugėsi, kad bent keletą būsimų parapijiečių pažįsta“.

Kai į Elektrėnus ieškoti vietos bažnyčiai atvažiavo tuometinis Kaišiadorių vyskupijos vyskupas Juozas Matulaitis ir kurijos kancleris Jonas Jonys, klebonas Jonas Sabaliauskas kartu pasikvietė ir Janonius. Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo sugalvojęs, kad bažnyčią Elektrėnuose statyti reikia pagal Antano Vivulskio brėžinius, pagal kuriuos Vilniuje bažnyčia nebuvo baigta statyti (toje vietoje vėliau pastatyti Statybininkų rūmai). Pagal brėžinius, ant bažnyčios yra Kristus, laiminantis miestą. Kardinolas norėjo, kad Bažnyčia stovėtų maždaug Trakų gatvėje, jog nuo magistralinio kelio būtų matyti, ir Kristaus skulptūra „laimintų“ Elektrėnus.

J. Janonis nuvažiavo pas tuometinį statybos ministrą Algimantą Nasvytį ir aptarė svarstomą variantą. Ministras paaiškino, kad jokiais būdais negalima statyti bažnyčios pagal A. Vivulskio brėžinius – jis bažnyčią projektavo taip, kad Kristaus žvilgsnis per visą Vilnių kristų tiesiai į Trijų kryžių kalną – kitą A. Vivulskio kūrinį.

Situaciją J. Janonis paaiškino kardinolui ir pirminio sumanymo atsisakyta. Tada buvo sprendžiama, kur statyti naują, modernią bažnyčią. „Tarp blokinių namų nepastatysi – bažnyčia būtų užgožta, o ir vietos čia nelabai buvo, tačiau labai toli nuo miesto traukti irgi negerai. Tada jau buvo numatyta, kad Elektrėnai plėsis gyvenamųjų namų kvartalais Abromiškių link, todėl nuspręsta statyti bažnyčią toje vietoje, kuri bus tarp blokinių ir individualių namų. Visi šiai idėjai pritarė“, - pasakojo J. Janonis.

Po žinių bado

Kai šv. Mišios vėliau buvo aukojamos dabartinėje savivaldybės Tarybos salėje, J. Janonienė kas vakarą eidavo ten melstis – ir visai netoli, ir kažkokia keista jėga ten labai traukė: „Grįžtu iš mokyklos, jau, atrodo, neisiu, bet metu visus darbus ir lekiu bažnyčion“. Klebonas aktyvią parapijietę pastebėjo ir suprato, kad ji būtų puiki tikybos mokytoja: J. Janonienė jau turėjo didelę mokytojavimo patirtį, skaitė katalikišką literatūrą, aktyviai lankėsi šv. Mišiose, visada buvo žingeidi ir mėgo mokytis.

Prieš mokytojaujant, J. Janonienei reikėjo išlaikyti specialius kursus. Suderinti juos su darbu buvo sudėtinga: pavasaris, egzaminai, mokiniai vis norėjo konsultacijų, o čia – į Kauną važinėti... Tačiau baigtų kursų mokytojai pasirodė negana: vos tik sužinojo, kad Vilniuje yra keturmetė mokykla katechetams, įstojo į ją mokytis toliau. „Vienuolika metų mokiau tikybos, vienuolika metų mokiausi. Netgi žinodama, kad kitąmet nedėstysiu, važiavau į kursus ir seminarus“, - sakė J. Janonienė.

Mokyti vaikus tikybos, pasak katechetės, buvo visai nesunku: „Visi buvo ištroškę elementarių žinių, vaikai absoliučiai nieko nežinojo ir klausė išsižioję, kiekvieną žodį gaudė“. Kurį laiką ji mokė visus vaikus nuo pirmos iki dvyliktos klasės, nors darbo buvo labai daug (tuo pat metu dėstė ir matematiką), šį mokytojavimo laikotarpį ji prisimena kaip geriausią savo gyvenimo laiką.

Su džiaugsmu mokytoja kalba ir apie mokykloje organizuotus šv. Kūčių vakarus. Ten katechetė užburdavo savo nuoširdžiu tikėjimu ir noru juo pasidalinti. Taip pat mokykloje vykdavo parodos, o tikybos mokinių ir mokytojos stendais žavėdavosi visa mokyklos bendruomenė. J. Janonienė pabrėžė, kad viską darė ne viena: mielai jungdavosi kitų disciplinų mokytojai ir mokiniai, bendradarbiavo Meno mokyklos kolektyvas, itin mielai prisijungdavo muzikos mokytoja Regina Bartkienė.

Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje tikybos mokė Danguolė Galinienė, vėliau radosi visoje miesto ugdymo įstaigose vis daugiau katechetų: Aldutė Frejuvienė, Danutė Tilvikienė, tuometiniai klierikai Rolandas Bičkauskas, Saulius Stirna, diakonas Dainius Jančiauskas, Robertas Audėjus, Marytė Kuliešienė, Violeta Ambrazevičienė, Petras Adžgauskas, Rita Šabūnienė, Reda Ramanauskienė, Agnė Sakalinskienė.

Bažnyčioje - biblioteka

Sovietmečiu apie religiją oficialiai kalbėdavo tik tiek, kad tai – opiumas liaudžiai, o religinio turinio knygų nė su žiburiu surasti nebuvo galima. Todėl kai ateizmo politika buvo baigta, jaunimas ir vaikai ne tik ausis įtempę tikybos pamokose sėdėdavo, bet ir mielai literatūrą apie krikščionybę skaitydavo. O tokios ir tada nebuvo daug.

J. Janonienė ne tik vaikus pamokose religiškai švietė, bet ir suaugusiuosius, koplyčioje įkurdama bibliotekėlę. Net neprisimena katechetė, iš kur gavo pirmąsias 4 knygas, nuo kurių prasidėjo parapijos bibliotekėlė. Auginti biblioteką padėjo kita tikybos mokytoja Danguolė Galinienė, klebonas Jonas Sabaliauskas, vyskupija, Kunigų seminarijos biblioteka. Vėliau visai didelė biblioteka atsirado ir tikybos kabinete mokykloje. Per mėnesį ten vaikai perskaitydavo apie 100 leidinių.

Katalikiška mokykla

Katalikiškos mokyklos idėja kilo rusų kalbos mokytojai Onai Rakauskienei. Tačiau be Janonių pagalbos mokykla ir būtų likusi tik gražia svajone. Reikėjo apvažiuoti labai daug įstaigų, labai daug visko išmokti – kad pavyks netikėjo nei klebonas, nei Vykdomasis komitetas.

„Nors mokykla dirbo palyginti neilgai, nepasakyčiau, kad elgėmės neteisingai. Didžiausia problema buvo ta, kad trūko tinkamų mokytojų. Gerų mokytojų buvo, bet čia tik to neužteko – čia dirbančiam mokytojui reikėjo giliai tikėti ir tikėjimu vaikus uždegti, pažadinti meilę Dievui. Mokykla gyvavo šešerius metus, tai yra gana nemažai“, - pasakojo katechetė.

Mokyklą trijulė įkūrė iš nieko. Jie neturėjo nei patalpų, nei baldų, nei kitų būtinų reikmenų. O. Rakauskienė pasirūpino materialine baze, bendradarbiavo su mokyklos rėmėjais, o Janoniai kėlė mokinių dvasingumą ir tvarkė dokumentus.

Nors mokinių mokykloje nebuvo daug, jie tapo ir tarptautinių, ir respublikinių konkursų nugalėtojais, katalikišką mokyklą savo apsilankymu pagerbė rašytojas Bernardas Brazdžionis. Taip pat Elektrėnų katalikiška mokykla parapijai atstovavo katalikiškų bendruomenių, judėjimų, organizacijų bei vienuolijų pristatyme PALETĖ – ten jie prisistatė vieninteliai, bet susilaukė didelio dėmesio ir susidomėjimo.

Bažnyčios aktualijos - laikraštyje

Tuo metu parapinių laikraščių visoje Lietuvoje buvo vos keli, bet klebonui pasiūlius leisti savo parapijos laikraštį, J. Janonis su entuziazmu ėmėsi įgyvendinti idėją. Parapinis laikraštis, pavadintas „Elektrėnų žiniomis“, iš pradžių buvo vos dviejų spaudos lankų, ėjo maždaug kartą per mėnesį. Jo išėjo 42 numeriai. Po kurio laiko parapija pradėjo leisti dar ir žurnalą „Viltys“ (nuo 1997 m.), o vėliau – laikraščio priedą „Susitikimai“.

Pirmoji laikraščio redakcija buvo bute, kuris buvo skirtas gyventi klebonui, kol dar nebuvo pastatyta klebonija. Tačiau iš laikraščio beveik negaunant pajamų ir artėjant šildymo sezonui, redakcija persikėlė į Janonių butą – taip buvo taupiau.

„Buvome visiški savamoksliai, tačiau stengėmės, mokėmės ir savo tikslą pasiekėme“, - pasakojo J. Janonienė. Jos vyras prisiminė, kad problema buvo ne sukurti turinį ar jį atspausdinti – problema buvo tekstą sumaketuoti. Tokios pagalbos jis kreipėsi į „Lietuvos aido“ dailininką Kostą Katkų. Jis ne tik laikraščio redaktorių maketuoti išmokė, bet ir sukūrė Elektrėnų bažnyčios logotipą.

Laikraštyje buvo publikuojamos Bažnyčios, rajono, Lietuvos aktualijos, reportažai iš renginių, skelbimai, informacija apie parapijos mokyklą, literatų, mokinių kūryba ir pan. „Entuziazmas buvo didelis, bet iš tikrųjų buvome savanoriai vergai: nei laisvo šeštadienio, nei sekmadienio, rašyti reikėjo ir naktimis, patiems už kelis žmones dirbti“, - prisiminė J. Janonienė.

Leidinio redaktorius J. Janonis vis ieškojo paramos laikraščiui, bet iš tokių įstaigų kaip „Atviros Lietuvos fondas“ ar „Rašytojų sąjunga“ susilaukdavo atsakymo, kad paramą gauti būtų galima, jei tik prie laikraščio pavadinimo nebūtų parašyta „parapija“, t.y. jei leidinys nebūtų religinio turinio.

Paskutinis parapijos laikraščio „Elektrėnų žinios“ numeris išėjo 2000 m. balandį. Vėliau vikaro Kęstučio Dvarecko iniciatyva leistas priedas „Susitikimai“, o vikaras Marius Talutis iniciatyvą sėkmingai tęsė.

Koks buvo įspūdis per pirmąsias Bažnyčioje aukotas šv. Mišias?

J. Janonis: Įdienojus lyg pavasariniai upeliai iš visų pusių link Atgimimo aikštės pabiro žmonės. Dideli ir maži, seni ir jauni su verbų šakelėmis traukė į naująją bažnyčią Tie, kurie suspėjo ateiti anksčiau, pateko į vidų, o tie, kurie buvo punktualūs, rinkosi prie bažnyčios durų. Pirmą kartą Elektrėnuose suskambo varpas, skelbdamas Verbų sekmadienį. Visų širdys prisipildė džiugaus virpesio. Juk tai mūsų bažnyčios varpas! Paskui Verbų procesiją dar keli šimtai žmonių įsispraudė į vidų, tačiau ne mažiau kaip trečdalis pasiliko lauke. Bažnyčioje per Pakylėjimą net atsiklaupti nebuvo vietos. Džiaugsmo ašaros kaupėsi akyse po šiais didingos bažnyčios skliautais, papuoštais ažūriniais šviestuvais, žvelgiant į natūralios, iš viršaus krintančios šviesos apšviestą altorių, tegul kol kas papuoštą tik kuklia šv. Juozapo vėliava.

J. Janonienė: O aš per pirmąsias šv. Mišias – lyg Kristaus kryžiaus papėdėje, prie jo kojų, jis miręs ir toks nusižeminęs. Negana to, kad šitiek iškentėjęs, dėl manęs jis kabo ant kryžiaus. Kokia nepaprasta meilė ir koks nusižeminimas tapti duona, ateiti čia, ant altoriaus ir kad aš, nešvariu liežuviu, gal ir visko prišnekėtu, gal ir apkalbėjusiu ar pamelavusiu, priimu jį į save. Koks Dievo nusižeminimas! Ačiū Jam. Turiu viltį susitikti su Prisikėlusiuoju. Toks tada apėmė jausmas.

Share

Komentarai   

 
0 #2 clash of clans 2015-06-17 13:44
I believe this can be a good content for the those who have
absolutely nothing better to perform than perform this video game all day.


Also visit my site; clash
of clans review cnet: http://annuaire-rose.fr
Cituoti
 
 
0 #1 clash of clans tips 2015-05-24 22:45
Piece of writing writing is also a fun, if you be familiar with afterward you
can write if not it is complicated to write.

Feel free to visit my blog post: clash of clans tips app: http://telechargerfarcry4.com
Cituoti
 

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.