Apie piliakalnį ir dar kai ką

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 2
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 20 lapkričio 2014

Perskaitęs Giedriaus Kazlausko surinktą medžiagą daug sužinojau apie savivaldybėje glūdinčius piliakalnius ir pilkapynus. Ačiū Jam ir jauniesiems Vievio bei Elektrėnų „Versmės“ gimnazijų jauniesiems žurnalistams, gražiai aprašiusiems padavimus. Norėčiau ir aš prisidėti prie projekto ir pasidalinti prisiminimais apie Beižionių piliakalnį, pilkapius, aplinką.

Greta Beižionių yra mano tėviškė, todėl aplinką gerai pažįstu. Neseniai ten lankiausi, lipau tvirtai sumeistruotais laiptais, grožėjausi nuo piliakalnio apylinkėmis, siekiančiomis horizontą. Anksčiau, mano vaikystėje, miško ir tiek daug sulapojusių krūmų pilkapiuose nebuvo. Ganydami prisigalvodavome įvairių žaidimų. Keturpėsti kopdavome aukštyn į piliakalnį ir kūlversčiais risdavomės žemyn. Piliakalnis tada buvo be medžių, tik pietinėje pusėje riogsojo keli apipuvę stori kelmai. Prie jų kurdavome laužą. Šalia rytinio piliakalnio šlaito buvo gana gilus raistelis, apaugęs karklais. Aukščiau raistelio, dirbamojoje žemėje, veržėsi šaltinėlis. Jo srovė buvo silpna, tad kiek nubėgusi žemyn, dingdavo arime. Su laiku išnyko ir šaltinis, jo buvimą žymėjo tik drėgnesnis žemės plotelis. O gal kada šaltinio vandeniu šalia gyvenantys gydėsi?

Visai šalia, pietinėje piliakalnio pusėje, matėsi pilkapiai. Jie ne vienodo dydžio ir formų. Dauguma apvalūs, žemi, apdėti akmenų vainikais. Akmenys visi beveik vienodo dydžio. Viduryje pilkapių teritorijos buvo pora kapaviečių aukštesnių ir stačiakampių formos. Teritorijos gale, pietinėje pusėje, dvi kapavietės buvo didesnio diametro. Vienas jų – gal kokių 2 metrų aukščio. Jo viršuje buvo iškasta apie kokio metro gylio duobė. Gyventojai neprisimena, kad tuo metu kas pilkapius būtų tyrinėjęs. Greičiausiai kas nors lobių ieškojo. Šiaurinėje pilkapynų dalyje irgi buvo keli aukštesni ir didesni kapai. Čia kažkas buvo pasidaręs slėptuvę, kas joje slėpėsi ar ką slėpė – niekas nežino. Pokario laikai buvo neramūs. Gal kaimo jaunuoliai slėpėsi nuo rusų kariuomenės, gal pasislėpę buvo partizanai... Apie pilkapius medžių ir krūmų buvo mažai, bet buvo daug lazdynų, ant kurių gausiai derėdavo riešutai, todėl ir riešutautojų toje vietoje daug susirinkdavo.

Pradėjus statyti Kauno HES, darbininkai šiose vietose laužtuvais rovė akmenis ir išvežė, todėl akmenų vainikų neliko. Iki karo šiose vietose akmenų buvo labai daug. Vadinami „zimagorai“ čia akmenis skaldydavo, o žmonės juos rinkdavo nuo savo žemių ir priduodavo. Taip uždarbiaudavo. Kam būdavo ruošiami akmenys – nežinau. Po karo akmenis sprogdindavo. Bet gamtoje akmenų dar liko daug. Mano tėviškėje į viršų iškilęs liko 2,5x1,7 m plokščias, su duobute, panašia į pėdą, akmuo. Po lietaus akmens duobutės vandenyje suskrisdavo paukšteliai atsigerti, nusiprausti.

Dar norėčiau pridurti, kad Beižionių piliakalnis, Birutės kalnu vadinamas, turi mažesnį brolį. Šis stūkso už kelių šimtų metrų į pietus. Vietiniai gyventojai jį nelabai gražiai vadina – „rūrkalniu“. Tai dėl jo panašumo į žmogaus kūno dalį. Stūkso jis Jono Brazinsko sklype. Anksčiau gerai buvo matomas iš tolo, o dabar liko jauname miškelyje. Kalno pietinis ir šiaurinis šlaitai statūs. Ypač šiaurinis. Jis apie 20 m leidžiasi į gilią daubą. Kalną lyg pylimas puslankiu supa daubos krantai. Rytinis daubos krantas status, o vakarinis pereina beveik į lygumą. Vakarinis kalno šlaitas lėkštesnis. Kalnas lyg iš dviejų dalių sudarytas. Šiaurinė dalis aukštesnė, per vidurį eina griovys ir atskiria žemesnę dalį. Į pietvakarius nuo kalno išlikęs šaltiniuotas raistas. Anksčiau buvo gilokas, o dabar užžėlęs viksvomis ir krūmais. Vandens raiste, kaip ir prie piliakalnio, sumažėjo. Vietiniai gyventojai juokauja, kad nebėra kam vandenį naudoti, tai jis (vanduo) supykęs ir išėjęs. Žinoma, anksčiau čia buvo tankiai gyvenama, nors žemė čia ne itin dosni, tad ir nameliai nebuvo išvaizdūs. Daugelis, ypač į Žydiškių kaimo pusę, net dūmtraukių neturėjo. Nors nepriteklius buvo daugelyje trobelių, bet žmonės buvo linksmi, šventadieniais skambėdavo dainos. Dabar ten gyventojų beveik nelikę: kas į miestus, kas į kapus išsikėlė. Sako, kad vėl atsirado daug vilkų. Tikriausiai jie ir dabar naktimis užtraukia savo „sutartinę“, kaip būdavo pokario laikais.

Jonas Algimantas Ramanauskas

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.