Piliakalniai – mūsų protėvių architektūros meno pavyzdžiai

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 20 lapkričio 2014

Deividas AlšauskasKai perskaičiau Giedriaus Kazlausko informaciją apie Elektrėnų savivaldybės piliakalnius, pagalvojau: „O ką aš galėčiau pasakyti apie vietoves, kuriose aš gyvenu?“ Atsakymas – nieko, tiesą sakant, pirmą kartą išgirdau, kad Elektrėnų savivaldybėje yra piliakalnių (ir ne vienas, o net 8!). Tada nusprendžiau plačiau pasidomėti jų istorija ir paskirtimi, kam ir kada buvo naudojami piliakalniai, koks yra jų aukštis ir kaip žmonėms lengviau juos surasti.

Taigi, kaip jau minėjau, Elektrėnų savivaldybėje yra 8 piliakalniai:

Balandiškių (Beižionių seniūnija), Balceriškių (Kietaviškių seniūnija), Beižionių, Kalninių Mijaugonių (Gilučių seniūnija), Latvių (Kazokiškių seniūnija), Paalkių (Kazokiškių seniūnija), Pipiriškių (Pastrėvio seniūnija) ir Žuvyčių (Semeliškių seniūnija), kurių aukščiausias yra Paalkių piliakalnis (siekia 30 m aukštį). Aš nusprendžiau plačiau pasidomėti Pipiriškių bei Žuvyčių piliakalniais, nes man labiausiai patiko jų pavadinimai.

Piliakalniai – tai kalvos bei krantų iškyšuliai, turintys stačius krantus, aikšteles ir įrengtus gynybinius įvirtinimus (pylimus, griovius, terasas). Krantiniai piliakalniai buvo įrengiami upių ir ežerų natūraliuose iškyšuliuose, pusiasaliuose, pakrantėse, o kalviniai – lygumų kalvose. Kad būtų statesni, iškyšulių ir kalvų šlaitus nukasdavo ir sutvirtindavo, o aikštelių pakraščiuose supildavo žemės pylimus ir įrengdavo medžio aptvaras bei vartus. Piliakalnio viršuje būdavo apskrita, elipsės formos arba trikampė aikštelė. Vienuose piliakalniuose buvo gyvenama nuolat – juos dabar vadiname piliakalniais gyvenvietėmis, – kituose buvo slepiamasi iškilus pavojui. Ne išimtis buvo ir Pipiriškių piliakalnis, stūksantis slėnyje tarp Pasamanės ir Purvio ežerų esančioje atskiroje kalvoje. Piliakalnis naudotas nuo I tūkstantmečio pr. m. e. iki I tūkstantmečio vidurio. Piliakalnis pasiekiamas iš plento Vievis-Aukštadvaris, Karkučiuose pasukus link Strėvininkų, iš šio kelio ties Gilūšio ežeru pasukus į kairę šiaurės rytų kryptimi lauko keliuku, pavažiavus 880 m link Jarmališkių. Nors jo šlaitai nėra aukšti (10–11 m), tačiau yra gana statūs ir sunkiai pasiekiami. Deja, piliakalnį apardė arimai, dabar jis dirvonuoja.

XIII a. pr. prasidėjus Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų antpuoliui ir iškilus būtinybei organizuoti vientisą gynybą visoje Lietuvoje, ypač populiaria gynybos priemone buvo piliakalniai, ant jų statomos pilys. Deja, ant Elektrėnų savivaldybės piliakalnių nebuvo statomos, nes jie buvo kiek per žemi, tačiau tuos piliakalnius žmonės panaudojo kaip kliūtis priešams, trukdant užimti vietos gyventojų gyvenvietes ir jas sudeginti. Kadangi Žuvyčių piliakalnis yra vienas iš aukščiausių savivaldybėje (siekia 20 m), jis puikiai tiko kaip gynybinė siena ir bunkeris, siekiant apsiginti nuo Kryžiuočių antpuolių. Piliakalnio šlaitai statūs, todėl priešams buvo itin sunku į jį užsiropšti arba jį perlipti, ypač naudojamas buvo I tūkstantmetyje – II tūkstantmečio pradžioje. Piliakalnio aikštelė yra keturkampė, pailga. Pasiekiamas žvyrkeliu Semeliškės – Mūro Strėvininkai, Žuvyčiuose pasukus į kairę vakarų kryptimi. Žinoma, piliakalnis taip pat labai suardytas arimų, dabar dirvonuoja, o aikštelė ir šlaitai apaugę alksniais.

Taigi, šiandien nepaprastai svarbu restauruoti pilių liekanas, tvirtinti piliakalnių šlaitus, išsaugoti tai, kas išliko. Juk pilys ir piliakalniai – mūsų protėvių architektūros meno pavyzdžiai – atskleidžia ūkinę ir politinę Lietuvos istoriją, pasakoja apie senuosius lietuvių karybos būdus.

Deividas Alšauskas,

Vievio gimnazijos žurnalistų būrelio narys

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.