Pamenu, dar buvau mažas vaikas, kai močiutės kaimynė man sekdavo pasaką ne pasaką apie žveją. Nusivesdavo ji mane prie upelio ir pasakodavo ranka rodydama į nedidelę kalvelę.
Kartą seniai seniai prie šio upelio gyveno žvejas. Turėjo jis čia vieną mėgstamą vietelę, kur dažnai ateidavo, atsisėsdavo, meškeriodavo ir vis „dūmas dūmodavo“, kol užsnūsdavo. Staiga prabudęs neberasdavo nei meškerės, nei upelio. Trindavo žmogelis akis, bet vis tiek nieko nepamatydavo. Tie stebuklai vis kartojosi. Bet vieną kartą žvejas pasišovė nepramiegoti stebuklo ir sužinoti, kur viskas prapuola. Meškerioja ir kantriai laukia, miegas marinte marina. Žmogus ėmė dainuoti, kad miegus išblaškytų. Po kurio laiko pastebėjo, kad meškerė juda. „Kimba“,- toptelėjo žvejui mintis, jis ėmė pamažu traukti meškerę. Sunku buvo, traukė iš visų jėgų, traukė be atodūsio, be atokvėpio. „Tai bent žuvelė užkibo“,- džiaugėsi žmogus.
Įtempė visas jėgas ir dar truktelėjo, net išsižiojo, kai pamatė, kas kyla iš vandens. Ogi aukštyn kilo didelis kalnas, žvejas net pamanė, jog sapnuoja. Meškerės nepaleido ir traukė laimikį, kas bus, tas tebūnie. O kalnas vis niro iš vandens, atrodo, pasieks patį dangų. Jau žvejas nebežino ką ir bedaryti, tik triokš meškerė ir nulūžo, o kalnas pliumptelėjo į vandenį. Purslai tiško iki dangaus, o juose suspindo auksinė žuvelė. Kai viskas nurimo, žvejas pamatė, jog kalva ramiai stūkso šalia upės, o auksinė žuvelė pradingo lyg sapnas. Nuo to laiko senukas vis ateidavo, atsisėsdavo ant kalvos ir žvejodavo upėje, tikėdamas sugauti auksinę žuvelę. Žinią apie nepaprastą laimikį žmonės ir vėjai išnešiojo po visą „svietą“. Ir ėmė į tą vietą plūsti visokie perėjūnai, vildamiesi sugauti žuvelę, net senąjį žveją buvo pasišovę nugalabyti. Užsirūstino žmogus, sukvietė kaimynus, visi nusprendė vyti lauk atėjūnus. Kad lengviau būtų gintis, įsikūrė ant kavos, stūksančios šalia upės, pasistatė pilį. Daug atrėmė puolimų, matyt, ir stebuklingai sužvejotas kalnas padėjo. Ėmė sklisti kalbos, kad ta vieta neįveikiama, o žvejas su kitais pilėnais tik rankas trynė tokias kalbas girdėdami. Jie visada buvo pasiruošę ginti savo upę ir savo kalną. Tą vietą jie praminė Žuvyčiais, o jų vaikai ir provaikaičiai istorijos nepamiršo ir vietovę vadino kaip senoliai.
Ieva Kazlauskaitė,
,,Versmės” jaunoji žurnalistė