Legenda apie milžiną Kalnių

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 13 lapkričio 2014

Evelina 2Seniai seniai mūsų Elektrėnų krašte gyveno piktas milžinas, kurį visi vadino Kalniumi. Jis rinkdavo duoklę iš kiekvieno žmogaus ir kaupdavo turtą, kurį slėpdavo į iškastą duobę. Senis prisirinkdavo labai daug turtų, jog net į duobes jie netilpdavo. Tada susidarydavo kalnas, kurį Kalnius tiesiog apipildavo žemėmis. Žmonės vis nesuprasdavo, iš kur atsiranda tie kalnai.

Jie galvodavo, jog tai miško dvasios taip gąsdina Kalnių, kad jis patirtų bent šiokių tokių sunkumų. Piliakalniai vis kilo ir kilo iš po žemių. Kiekvienais metais ant kalnų raudonuodavo žemuogės, kurios buvo labai saldžios. Vieną dieną kaimietis ant piliakalnių rinko uogas ir pamatė, kaip kažkokie ginkluoti žmonės žygiuoja link jų kaimo. Žinoma, žmogelis tekinom nubėgo iki namų ir visiems pranešė, kad juos ruošiasi pulti kariuomenė. Visi kaimo žmonės suspėjo apsiginti ir išsaugoti savo kaimą. Nuo to laiko visi pradėjo garbinti piliakalnius, nes būtent nuo jų pamatė priešus. Dienos bėgo, o milžinas vis gąsdindavo valstiečius.

Vieną žvaigždėtą naktį Kalnius kasė duobę, nes norėjo paslėpti surinktą valstiečių turtą. Tą naktį kaimo vaikai visai netikėtai pamatė Kalnių. Jaunuoliai pasislėpė už krūmų ir stebėjo, ką daro milžinas. Jie suprato piliakalnių atsiradimo istoriją. Tada vaikai nubėgo į kaimą ir visiems žmonėms papasakojo tikrąją piliakalnių iškilimo legendą. Kitą rytą visi susirinko ir tarėsi, kaip iškasti savo turtą, tačiau iš toli pamatė, kad vėl žygiuoja piktieji priešai. Kaip tik tuomet link jų kaimo žingsniavo ir milžinas rinkti duoklės. Visi valstiečiai paprašė Kalniaus pagalbos, jis apgynė jų kaimą. Senis labai apsidžiaugė, kai kaimiečiai pradėjo jam dėkoti ir jo garbei dainas dainuoti. Milžinas nusprendė neberinkti duoklės iš žmonių, o tik jiems padėti. Visgi jausmai nugalėjo. Jam labai patiko šiluma, gėris ir meilė. Kalnius pasakė, jog žmonės su piliakalniais gali daryti, ką tik nori. Kaimiečiai pasiliko kalnus, nes tik dėl jų jie galėdavo pamatyti artėjančius priešus ir taip apsiginti.

Tokią piliakalnių legendą aš žinojau ir jums papasakojau. Džiugu, kad Giedriaus Kazlausko surinkta medžiaga dar kartą mums visiems įrodė, kad piliakalniai yra mūsų tautos paveldas. Tikiuosi, kad žmonės saugos ir gerbs piliakalnius, nes tai yra istorija, o svarbiausia – mūsų Elektrėnų krašto istorija.

Evelina Selskaitė,

Vievio gimnazijos žurnalistų būrelio narė

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.