Balandiškių piliakalnio istorija

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 5
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 13 lapkričio 2014

Evelina SimonavičiūtėSeniai seniai, prieš tūkstančius metų, gyvavo dvi karingos gentys: baltųjų ir žaliųjų. Nors teritorijos dydžiu nesiskyrė, tačiau tarp jų stovėjo kalnas. Tūkstančius metų niekas nedrįso nė piršteliu paliesti šio kalno: nei žmogus, nei gyvūnas.

Niekas nežinojo, kas tai per kalnas, todėl abiejų genčių žmonės manė, jog jis yra siųstas Dievo ir užkeiktas, kad šios abi gentys amžinai kovotų tarpusavyje. Kai užvirdavo mūšiai, tai tik vakarui atėjus kariai trumpam sudėdavo ginklus, kad patekėjus saulei – kovos vėl įsiliepsnotų. Baltųjų gentyje gyveno mergelė, kuri buvo itin ramaus būdo, geraširdė, o žaliųjų gentyje gyveno vaikinas, kuris buvo nuožmaus būdo ir įnirtingai kovodavo su baltaisiais. Vieną vakarą mergelė vaikščiojo po žalią, gėlėtą pievą, netoli kalno, ir staiga sumąstė ant jo užlipti, nors tai buvo griežtai draudžiama. Jai įkopus į kalną, atsivėrė nuostabaus grožio horizontas, kuris sušildė jos širdį. Staiga ji pastebėjo ant to paties kalno sėdintį jauną, atkaklų vaikinuką iš priešų genties. Mergaitė krūptelėjo ir pasuko atgal, tačiau vaikinas tarė:

-Nebijok, nesu jau toks blogas, aš Tavęs neskriausiu...

-Aš ir nebijau,- drebančiu balsu atsakė mergina.

Ji, nors ir bijojo, tačiau nelipo nuo kalno ir tą žvaigždėtą vakarą prakalbėjo su žaliųjų genties vaikinu. Nuo to laiko mergelė ir vaikinas kiekvieną vakarą slaptai susitikdavo ant to paties kalno ir vis kalbėdavo apie šio pasaulio grožį. O laikas bėgo kaip vanduo. Geraširdė mergaitė ir nuožmusis karys pamilo vienas kitą, tačiau slapstytis buvo vis sunkiau, nes tiek žaliųjų, tiek baltųjų genčių gyventojai pastebėjo, jog takas, vedantis į kalną, yra ištryptas. Įsimylėjėlių laimė ilgai nebetruko. Kai abiejų genčių vadai sužinojo apie jaunuolių meilę, kilo dar aršesni mūšiai, nes viena pusė kaltino kitą. Tačiau jaunuoliai karštai vienas kitą mylėjo ir stengėsi kaip išgalėdami ištrūkti, kad tik galėtų susitikti ant to paties kalno. Laikas vis bėgo ir bėgo. Įsimylėjėliai daugiau nebenorėjo kovoti, jiedu tetroško, kad jų gentys susitaikytų ir visi kartu būtų laimingi. Atėjus pavasariui, įsimylėjėliai, metę ginklus vidurį baltos dienos, užlipo ant kalno. Aplink jį susirinko abiejų genčių žmonės ir reikalavo tuojau pat nulipti nuo kalno, kol neatsivėrė dangus, kol jie visi neužsitraukė Dievo rūstybės. Įsimylėjėliai jų neklausė. Vaikinas paėmė mergelę už rankos ir stipriai priglaudė savąjį delną prie josios. Staiga iš žydro dangaus ėmė leistis baltas balandis. Jis nutūpė ant įsimylėjėlių rankų ir suplasnojo. Tai buvo tarsi Dievo siųstas palaimos ženklas. Žmonės nuo seno žinojo, jog baltas balandis yra taikos ir gėrio ženklas! Po tiek tūkstančių metų nesutarimų ir kovų baltųjų ir žaliųjų gentys nustojo kovoti ir pradėjo gyventi taikiai. Stojus taikai, genčių vyrai susibičiuliavo, o laimingi jaunieji džiaugėsi vienas kitu ir ant kalno pasistatė savo tvirtą pilį, kad niekas į jų laimę nepasikėsintų. Jų kalnas ir pilis buvo vadinami Balandiškių.

Evelina Simonavičūtė,

,,Versmės“ jaunoji žurnalistė

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.