Kaip Elektrėnams katalikybę skiepijo

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 3
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 24 spalio 2014

Ineta BRICAITĖ

IMG 26011990 metais Elektrėnuose vyskupas Juozapas Matulaitis kanoniškai įkūrė Elektrėnų parapiją. Ji sudaryta iš Kietaviškių parapijai priklausiusios teritorijos: Elektrėnų miesto (išskyrus Obenių, Žvejų ir Marių gatves) ir Girnakalių, Mažiklių, Sabališkių, Žebertonių, Giedraitiškių, Kakliniškių, Geibonių, Užumiškio, Alinkos ir dalies Abromiškių. 60 kvadratinių kilometrų parapijoje gyveno apie 20 tūkst. gyventojų. Katalikiškas gyvenimas čia pradėjo virte virti.

Kapsulė po altoriumi

1990 m. birželio 30 d. pašventinus kertinį akmenį parapijai suteiktas Marijos kankinių karalienės titulas. Titulas parinktas pagal tai, kad Elektrėnuose gyveno daug tremtinių. Visų pirma klebonas Jonas Sabaliauskas siūlė Lietuvos kankinių titulą, tačiau jis nebuvo tinkamas kanoniškai, tad parapijos ir bažnyčios pavadinimą parinko iš Švč. Mergelės Marijos litanijos, kurioje minima Marija, Karalienė kankinių. Bažnyčios titului 2003 m. skulptorius Stanislovas Kuzma sukūrė Švč. Mergelės Marijos kankinių karalienės skulptūrą.

Pirmosios šv. Mišios aukotos Elektrėnų valgyklos salėje, po jų naujos parapijos egzistavimą pripažino vietinė valdžia ir skyrė šv. Mišioms laikinas patalpas – buvusio Komunalinių įmonių kombinato antro aukšto salę. Ten pamaldos vyko iki pat bažnyčios pastatymo 1996 m. Tiesa, per tą laiką šv. Mišios buvo aukotos ir po atviru dangumi.

Karštą vasaros dieną atviroje laukymėje, ant kalnelio, kur turėjo išaugti bažnyčia, atsirado altorius, klausyklos, žmonės meldėsi, priėmė Komuniją ir buvo bažnyčios statybos pradžios liudininkai – tądien vyskupas Juozapas Matulaitis pašventino kertinį bažnyčios akmenį. Jame buvo įmūryta kapsulė su tekstu ateities kartoms, kurį parašė elektrėniškė Julija Janonienė: „Lietuva – Marijos žemė, rūpintojėlių ir kryžių šalis. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais netekusi daugiau kaip 1 120 000 savo sūnų ir dukterų, ji turi teisę vadintis kankinimus ir tremtį iškentėjusia žeme. 1990 m. atkūrusi Nepriklausomybę Lietuva birželio 14 d. paaukojo save Švč. Jėzaus širdžiai. Elektrėnų tikintieji, statydami bažnyčią, savo parapiją paskyrė Marijos Kankinių Karalienės globai.“ Kapsulė buvo įmūryta į kertinį akmenį, o šis dabar yra po bažnyčios altoriumi.

Katalikiška veikla mieste

Į laikinas pamaldų vietas elektrėniškiai rinkdavosi gausiau. Po sovietmečio miesto gyventojai buvo išsiilgę religijos, todėl nors bažnyčios ir nebuvo, parapija jau buvo aktyvi. Pirmąjį parapijos komitetą sudarė: pirmininkas – klebonas Jonas Sabaliauskas, pirmininko pavaduotojas ūkiniams reikalams – Trakų rajono deputatas, Elektrėnų tarybos pirmininkas Aleksandras Klumbys, parapijos liturginį gyvenimą organizuoti padėjo Sąjūdžio Seimo tarybos narys Juozas Janonis, katechizaciją vykdė ir parapijos gyvenimą spaudoje nušvietė Julija Janonienė, parapijos iždu ir buhalterija rūpinosi Janina Baranauskaitė, Danutė ir Stanislovas Armonai rūpinosi parapijos jaunimu ir ūkiu.

Tais pačiais metais, kai įkurta parapija, Elektrėnuose įsikūrė ir „Caritas“. Pirmoji organizacijos reikalų vedėja – Genovatė Tekorienė. „Carito“ tikslai – lankyti ligonius, parengti juos sakramentams, materialinės pagalbos teikimas nepasiturintiems. „Gyvojo rožinio“ grupelės veikė ir sovietmečiu, o jam pasibaigus pagaliau galėjo nebesislėpti. Tada „Gyvajam rožiniui“ vadovavo Alberta Steponavičienė, Danutė Armonienė, Aldona Frejuvienė.

Pirmasis bažnytinis choras buvo suburtas vyrų choro „Energetikas“ vadovo Juliaus Jurgaičio. Vėliau chorui vadovavo Ričardas Navickas. Taip pat jis subūrė du vaikų chorus.

Iki Sąjūdžio mokyklose buvo draudžiama vaikus mokyti tikybos. Viena pirmųjų vaikus katechizuoti Elektrėnuose pradėjo Julija Janonienė. Ji specialiai tam baigė „Carito“ organizuotus kursus. Simboliška – Elektrėnų 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar „Ąžuolyno“ pagrindinėje mokykloje) tikybos kabinetas buvo įkurtas vietoj buvusio pionierių kambario.

Religinio turinio knygos komunizmo metais buvo ne tik draudžiamos, bet ir beveik sunaikintos. Jausdama religinės literatūros stygių, Julija Janonienė tuometinėje parapijos koplyčioje įrengė bibliotekėlę, kurią iš pradžių sudarė tik 4 knygos. Bet ilgainiui biblioteka augo, idėją itin palaikė vyskupas Juozapas Matulaitis, padovanojęs bibliotekai nemažai knygų.

1994 m. pradėtas leisti parapijos laikraštis „Elektrėnų žinios“. Jo redaktorius buvo Juozas Janonis. Vėliau leistas katalikybei skirtas laikraščio priedas – žurnalas „Viltis“ (vėliau – „Viltys“). Leidiniai buvo nemokami, juos platindavo „Carito“ savanoriai, tikybos mokytojai, mokiniai. Įkūrus savivaldybę, laikraštis tapo visuomeninis, dar kurį laiką ėjo žurnalas „Viltys“.

1996 m. Elektrėnuose buvo įkurta katalikiška mokykla, tačiau ji gyvavo tik 6 metus. Vėliau vietoj jos parapija įkūrė Vaikų globos namus. Šiuo metu jie priklauso savivaldybei. Nuo 1997 m. asocialių šeimų vaikais rūpinasi Vaikų dienos centro darbuotojai. Vaikų dienos centras taip pat įkurtas parapijos iniciatyva.

Aukoti neskubėjo

Parapija iš elektrėniškių gavo daug moralinės paramos, tačiau bažnyčios statybos metu labai reikėjo ir materialinės paramos – aukų. O jų nebuvo tiek daug, kiek tikėtasi – per visą bažnyčios statybos laikotarpį paaukota buvo tik pusė milijono litų – lygiai tiek, kiek kainavo klebonija. Viso bažnyčios komplekso statyba kainavo apie 6 mln. Lt. Likusią sumą aukojo valdžia ir įvairios įstaigos. Nuolatinis lėšų trūkumas buvo pagrindinė priežastis, kodėl bažnyčia buvo statoma ne dvejus metus, kaip buvo planuota.

Bažnyčios statybą rėmė Lietuvos Vyriausybė, Trakų r. savivaldybė, Lietuvos elektrinė, „Vievio paukštynas“, Kaišiadorių vyskupija, „Kruonio HAE statyba“, „Baltik – sgem“, Mechanizacijos valdyba, Elektrėnų vaistinė, „Kauno energoremontas“, „Kietaviškių gausa“, „Termoizola“, „Kelda“, įvairūs (net užsienio) šalpos fondai, Vokietijos katalikai ir t.t. 1990 m. Lietuvos elektrinė statybai paaukojo 100 tūkst. rublių, Trakų rajono savivaldybė – 2 mln. rublių.

Nors elektrėniškiai parapijos norėjo, rinko parašus, kad ji čia atsirastų, aukojo jos statybai, dar ne iki galo ta parapija yra susiformavusi. Kadangi į Elektrėnus gyventojai suvažiavo iš visos Lietuvos, per didžiąsias šventes grįžta į savo gimtąsias parapijas, ten tuokiasi, krikštija vaikus, laiko gimtąją parapiją savo pagrindine ir tikrąja parapija. „Kai kurių žmonių parama bažnyčiai prasidėjo ir pasibaigė tuo parašų rinkimu 1988 metais“, - sakė klebonas Jonas Sabaliauskas. Tokie žmonės nei aukoja Elektrėnų parapijai, nei kalėdojant kunigui jį įsileidžia namo.

Tačiau tų pačių žmonių vaikai, krikštyti kitose parapijose, Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentus priima Elektrėnuose. Ir mirus tokiam „netikram parapijiečiui“, laidoja jį jau Elektrėnų kunigai. Iš viso Elektrėnuose katalikų, kuriuos su šia parapija sieja bent Krikšto sakramentas, yra apie 8 tūkstančius. Parapija gyvena iš gyventojų aukų, surinktų šv. Mišių metu, vardinių šeimų aukų, 2 proc. nuo Gyventojų pajamų mokesčio, šarvojimo koplyčių nuomos ir kitų rėmėjų aukų.

Kasmet bažnyčioje pakrikštijama apie 40 žmonių, Pirmosios Komunijos sakramentas suteikiamas maždaug šimtui žmonių, Sutvirtinimo sakramentą priima apie 60 parapijiečių, palaiminama apie 10 santuokų, Paskutinio patepimo sakramentas suteikiamas apie 80 žmonių, o palaidojama apie 90.

Parapijos klebonas džiaugiasi, kad visoje parapijoje nėra nė vienos organizacijos, nusiteikusios prieš Bažnyčią. Kartu švenčiamos šventės, kunigai kviečiami palaiminti įstaigų, ugniagesiai šv. Mišiomis mini šv. Florijono dieną, o policijos pareigūnai – Angelo Sargo dieną.

Share

Komentarai   

 
0 #1 clash of clans hack 2015-06-11 23:12
Merely download our hack clash of clan tool in your personal
computer and share with friends and family in social media marketing.
Cituoti
 

Komentuoti

Už komentarų turinį atsako komentarų autorius. Įspėkite kronikos redakciją, jeigu pastebėsite netinkamus komentarus: kronika@remo.lt


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.