Žuvyčių piliakalnis

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 5
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 24 spalio 2014

Monika RatkevičiūtėKartą seniai, seniai,

Kai po žemę vaikščiojo trigalviai slibinai,

Stovėjo sau kalnelis,

Į kurį vedė siauras takelis.

 

Šalia tekėjo upeliukas,

Liūdnas kaip rudens lapukas.

Trūko jame žuvyčių,

Linksmų vandens mergyčių.

 

Deja, kalnas šis

Neturėjo vardo savo.

Liūdnai jis žvilgčiojo į šalis,

Mąstydavo: „O vardas kur mano?“

 

Nepaprastu vardu

Vadinos šis upelis.

Vuolasta! Šaukdavo balsu

Kiekvienas jį pamatęs.

 

Vienąsyk mąstė slibinas trigalvis,

„O, kad galėčiau būti kalvis!

Nukalčiau tuziną žuvyčių,

Ir ne upely, o ant kalno sustatyčiau!“

 

Kaip tarė, taip padarė.

Dvylika žuvyčių jau buvo vakare

Ant kalno gražiai sustatyta.

Sako: „Pusė darbo padaryta!“

 

„Dabar suteikiau šiam kalnui vardą,

Kad liūdnai nežvilgčiotų į šalis,

Tebūnie – Žuvyčių piliakalnis!“

Sušuko slibinas dar kartą.

 

O, kad mažas upelis pralinksmėtų,

Slibinas padarė jo krantus smėlėtus.

Kai saulelė skaisčiai švies,

Slibinai trigalviai čia susės!

Monika Ratkevičiūtė,

Vievio gimnazijos žurnalistų būrelio narė

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.